Valdas Adamkus

Dariaus ir Girėno laikais Lietuvą su pasididžiavimu laikėme šalimi lakūnų. Didžiavomės prieš visą pasaulį, kad lietuviai skraidyti moka, o praėjus šešiolikai metų nuo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatėme, kad gyvename valstybėje nebe lakūnų, o lakstūnų. Laksto dabar visi ir visur. Paprasti žmonės, geresnio gyvenimo ieškodami, bėga iš valstybės, nes Marijos žemėje gyventi ir išgyventi nebegali.

Kontroversiškasis Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas (Mahmoudas Ahmadinedžadas) viename pirmųjų savo interviu savaitraščiui „Time“ (http://www.time.com/time/archive/preview/0,10987,1106317,00.html) prisipažino, kad ir dabar iš namų į darbą atsineša savo žmonos paruoštą maistą. Toks aukštas pareigas einantiems keistas elgesys dabartinį prezidentą garsino, kai jis dar buvo Irano sostinės Teherano meras.

Vilniuje vykęs tarptautinis valstybių vadovų, visuomeninių organizacijų ir intelektualų forumas „Bendra vizija bendrai kaimynystei“ išsirutuliojo į reikšmingą Europos politinio gyvenimo įvykį, kurį palydėjo didžiųjų valstybių – Jungtinių Valstijų ir Rusijos – atstovų komentarai. Forumas reikšmingas pirmiausia dėl to, kad paryškino esminius Europos Sąjungos politikos „skaudulius“. Kokie tie „skauduliai“? Jie susiję su vis labiau jaučiama bendros ES politikos nuostatų bei gairių stoka.

Įsivaizduokime, kad vienas epizodas pastarajame Darbo partijos suvažiavime galėjo susiklostyti kitaip. „Ką jūs gero nuveikėte partijos, šalies labui?“ – rūsčiai paklausė Viktoras Uspaskichas savo kritikų. Salėje įsiviešpatavo mirtina tyla. Staiga iš savo vietos pakilo vienas Darbo partijai priklausantis Seimo narys ir pareiškė: „Mes kai ką padarėme, bent vieną svarbų darbą tikrai esame atlikę!“ – „Įdomu kokį?“ – pasityčiodamas paklausė V. Uspaskichas.

Senovėje žmonės, pranašaudavę ateitį, vadinti pranašais. Bet kuo labiau per istorijos, literatūros pamokas susipažįsti su istorinėmis Lietuvos asmenybėmis, kuo atidžiau įsigilini į jų biografijas, skelbtas mintis, darbus, tuo labiau supranti, kad jie, tie naujieji pranašai, matė toliau, žvelgė plačiau.

Lietuvos politinis elitas nuosekliai rentė tokią politinę korupcinę sistemą, kuri galėtų veikti visiškai atsisaisčiusi nuo visuomenės interesų ir lūkesčių. Visuomenė buvo paversta elektoratu, o elektoratas, kaip politologinė chimera, negali turėti jokių kitų interesų, o tik vieną vienintelį – tam tikru metu nueiti prie balsadėžių. Tad tarp rinkimų į tą padarą neverta kreipti dėmesio.

Baigė darbą dar viena Seimo laikinoji komisija, kurios išvadų patvirtinimas atidėtas rudeniui. Nutekėjo daug laiko, išlieta nemažai rašalo. Komisijos išvados liudija, kad buvo stengtasi gilintis į šią bylą, primygtinai laikantis Seimo keltų užduočių. Išvados praplečia žiniasklaidos atidengtą reiškinį, kvalifikuoja pražangas, prieštaringumus ir neaiškumus, tačiau tikrą politinį Turniškių reiškinio vertinimą palieka kažkam kitam.

Pernai buvo galutinai baigti 16 metų trukę Šeimyniškėlių piliakalnio prie Anykščių tyrinėjimai. Atsižvelgiant į sukauptus archeologinius duomenis ir pasinaudojus Europos Sąjungos parama, parengtas medinės pilies statybos ir pritaikymo turizmo reikmėms projektas. Atėjo metas pradėti realiai įgyvendinti devynerius metus brandintą idėją – vienintelių Lietuvoje iki galo atliktų medinės pilies tyrinėjimų duomenis įkūnyti pilies rekonstrukcijoje.

Šiandien Lietuvoje visu aštrumu kyla politinės ir moralinės lyderystės problema. Kuo mūsų politinio teatro scenoje dar begalima tikėti? Kieno balsas ir žodžiai dar skamba ne juokingai ir apgailėtinai, bet daugiau ar mažiau autentiškai? Kas iš pirmojo ešelono politikų dar nesukelia žaibiškos atmetimo reakcijos visuomenėje? Be abejo, tikru moraliniu autoritetu ir kone vienintele civilizuotos politikos viltimi vis dar išlieka šalies prezidentas, nepaisant jo patarėjų komandos viražų, kuriuos steb...

Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ne taip seniai pareiškė norįs iš gyvenimo išbraukti 2005 metus. Šitas vertinimas iš esmės jau ir galėjo atstoti visus galimus metinius pranešimus. Jeigu jau šalies vadovą apima tokia neviltis, kad net visus gyvenimo metus norisi išbraukti, tai ką kalbėti apie tuos žmones, kurie kiekvieną dieną keliauja į darbą nelydimi mašinų su žiburėliais ir kruopščiai skaičiuoja centus nežinodami, ar galės nusipirkti mėsos, ar vėl teks verstis vien kruopomis.

Prezidentas Valdas Adamkus, ne per seniausiai pareiškęs norįs iš gyvenimo išbraukti ištisus metus, deja, neišbraukė iš savo sąžinės apyskaitų dėl plačiai nuskambėjusio išpuolio prieš Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių. Jeigu prezidentas būtų išreiškęs bent santūrų apgailestavimą, šis epizodas, sukeltas iš esmės karjeristo patarėjo, būtų ištrintas ir iš žmonių atminties. Deja, to neįvyko.

Lietuva šiandien jaučiasi lyg sugavusi auksinę žuvelę. Per 2007-2013 metus iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų gausime daugiau nei 20 mlrd. litų paramos. Belieka tik apsispręsti, kokioms sritims šiuos pinigus paskirstyti. Tačiau sugalvoti tris norus nėra taip jau lengva. Ir labai baisu po to likti prie suskilusios geldos.

Šiomis dienomis Vilniuje vyksta tarptautinis forumas „Europa-Rusija“. Forumo tikslas – rasti tų sąlyčio taškų, kurie leistų Europos Sąjungai (ES) ir Rusijai sukurti tarpusavio pasitikėjimu grįstą partnerystę. Deja, susėdus prie diskusijų stalo ES ir Rusijos atstovams, aiškiai pasimatė, jog abi pusės vis dar šneka skirtingomis kalbomis.

Diskusija dėl varganos humanitarinių ir socialinių mokslų ateities įgavo šiokį tokį „svorį“ – susirūpinimą ėmė reikšti ne tik iškilūs mokslininkai, bet ir prezidentas Valdas Adamkus. Nors šitai teikia vilčių pagerinti ne tik minėtos srities, bet apskritai Lietuvos mokslo būvį, tačiau kol kas nesiimama nustatyti dabarties, juolab ateities reikalavimus atitinkančias mokslo politikos gaires.

Artėjanti Kovo 11-oji nejučia paakino atsigręžti į dar nenutolusią Vasario 16-ąją. Žinoma, pirmiausia tai kiekvieno žmogaus savaip suvokiama asmeninė, individuali šventė. Dalis žmonių jaučia vidinį poreikį istorinėse ar tradiciškai su šia diena susietose vietose pabūti drauge su kitais bendrapiliečiais. Tačiau didžiuma gyventojų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nedalyvaujančių viešuose sambūriuose, šiokį tokį šventės dvelksmą gali patirti tik iš radijo ar televizijos laidų.

Politinio elito sąvoka ganėtinai paplitusi, tačiau jos turinys įvairuoja nelygu susikurtas ar įsivaizduojamas to elito modelis ar apskritai visuomenės gyvenimo supratimas. Kadangi elito sąvoka išskiria tam tikrą grupę žmonių ir atskiria ją nuo visuomenės, tai mūsų politikai, vaizduodami demokratiškai išrinktus visuomenės atstovus, linkę apsimesti nesuprantą, kas yra politinis elitas.

Kas sieja keletą, atrodytų, tarpusavyje visiškai nesusijusių įvykių – amerikietės krepšininkės Kathryn Douglas neįvykusios lietuviškos pilietybės istoriją, naftos tiekimo krizę Mažeikiuose ir tragišką Lietuvos valstybės saugumo pareigūno bei diplomato Vytauto Pociūno netektį? Sieja tai, kad visa tai yra laiko ženklai, atidengiantys dramatišką išmėginimą vėl patiriančią mūsų valstybę ir trapius jos pamatus.

Įtampa tarp valdančios daugumos koalicijos partnerių neabejotinai ir grėsmingai didėja. To nematyti gali tik aklas arba visiškai nesiorientuojantis šiandieninėje Lietuvos situacijoje žmogus. Pažiūrėkime į tris pastarojo meto pavyzdžius. 1. Bekompromisė ir atvira kova tarp Algirdo Brazausko socialdemokratų ir Viktoro Uspaskicho darbiečių – kas ir kam dalins 20 mlrd. ES fondų lėšas.

Mikui per trisdešimt, tačiau tik šiemet jį pamačiau slidinėjant. Vaikinas (informacija subrendusioms: dar nevedęs) ėjo gatve su slidėmis ir lazdomis ant kairiojo peties. Pakrašty miestelio, kur bolavo dar neužstatytas daubos lopinėlis (pavasarį dauba paskęsta vandenyje, tuomet po jį rėkdami braido kirai), Mikas įsispyrė į nešulį ir labai pamažu ėmė slysti per ploną sniego paklotę. Tuoj pat keistai susvyravo ir griuvo visu ūgiu.

Išeivijoje iki ano šimtmečio devintojo dešimtmečio dar šiek tiek veikė iš tarpukario nepriklausomybės laikų paveldėtos lietuvių politinės partijos. „Veikė“ ta beveik šešėline prasme, kad dar turėdavo formalias valdybas, kurios rengdavo vis retėjančius susirinkimus, bet neužsiimdavo jokia partijoms normalia veikla. Ir taip buvo dėl visiškai suprantamų priežasčių.

Įprasta, kad Lietuvoje politikai – vagys, kad jų veikla – pirmoji greta prie lovio. Neva „visi jie tokie“ ir todėl eiliniam piliečiui viešoji politika gali suteikti tik blogį, jokio „bendrojo gėrio“ surasti net nebandoma, abejotina, ar apskritai toks egzistuoja. Vis dėlto nesutikčiau, kad visi Lietuvos politikai neturi sąžinės, kad veikia tik asmeninių paskatų vedami, kad nesugeba įkūnyti mūsų vilčių ir atsilyginti už mūsų pasitikėjimą.

Akcentuojama, kad valdančioji dauguma braška per daugelį siūlių ir, ko gero, tik siekis išlaikyti valdžią kol kas nesukelia didesnės politinės krizės Lietuvoje. Aiškiai matyti, kad, be viešai demonstruojamo sutarimo, keturių valdančiųjų partijų "bendradarbiavimas" remiasi dviejų didžiųjų koalicijos partijų tarpusavio konkurencija ir pavieniais, tačiau gana ambicingais Artūro Paulausko ir Kazimieros Prunskienės veiksmais.

Sausio viduryje prezidentas Valdas Adamkus, surengęs pasitarimą apie pilietinį ir patriotinį ugdymą, paragino susimąstyti, ar visuomenės patriotizmo stoka netampa grėsme valstybingumui. Istorikas Alfredas Bumblauskas teigė, kad Lietuvoje turėtų keistis kultūrinės ir istorinės atminties modelis. „Pagonybės idealizavimo priešprieša – kitas modelis, pabrėžiantis mūsų tapimą Europos dalimi. O tai įvyko baroko epochoje“, – interviu savaitraščiui „Panorama“ sakė istorikas.

Prezidentas lipa ant nuospaudų valdančiajai daugumai ir neleidžia koalicijai tvarkingai vesti šalies į šviesų rytojų. Ministrui pirmininkui Algirdui Brazauskui pastaruoju metu labai sekasi apsimesti, kad jis tai šio, tai ano nesupranta, tačiau šį sykį mūsų premjero nustebimas, atrodo, visiškai nuoširdus: ir ko tas prezidentas kimba? Politinės tarybos sprendimai – privalomi Kaip žinia, Valdas Adamkus praėjusią savaitę sukritikavo valdančiosios koalicijos politinę tarybą ir pareiškė, kad ši ta...

Antradienis. Rytas Po valdančiosios koalicijos politinės tarybos posėdžio Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas nusprendė padaryti gerą darbą. Apsižvalgęs jis paėmė narvelį su laukiniu varnėnu ir išėjo į mišką. Politikas nusprendė paleisti paukštį laisvėn. Optimistiškai girgždėjo sniegas po kojomis. Uspaskichas ieškojo jaukesnės vietelės – startas laisvei varnėnui turėjo būti estetiškai malonus aktas. Suradęs tinkamą laukymę, Uspaskichas atidarė narvelio dureles.

Sako, kad 2006 metai – tai Šuns metai, bet ar gali būti šuniškesni metai nei 2005-ieji? Kai kam netgi atsirado noras tuos praėjusius metus ištrinti. Skamba keistokai, bet faktas yra tas, kad valstybės vadovas prezidentas Valdas Adamkus pasirengęs trinti metus, kuriais pats vadovavo valstybei. O gal… nevadovavo? Keista valstybė ta Lietuva.

Šių metų skandalų Lietuva – kaip klipatėlių gyvenimas Balio Sruogos „Dievų miške“: visi kruta, juda, vaizduoja, kad dirba, bet tikro darbo rezultatų nematyt. Negi paneigsi, kad problemos nebuvo sprendžiamos? Vos prasidėję metai įvarė galvos skausmą politikams, kurie „staiga išaiškėjo“ esą KGB rezervistai. Ir ne bet kur, o vienuose įtakingiausių valstybės postų – užsienio reikalų ministras Antanas Valionis ir Valstybės saugumo departamento vadovas Arvydas Pocius.

Gruodžio 6 diena. Antradienis. Rytas Prezidentas Valdas Adamkus net krūptelėjo, kai su durų trenksmu į kabinetą įėjo besišypsantis jaunikaitis. – Tu kas? – valingai paklausė prezidentas. – Aš – naujas komandos narys, – džiugiai atsakė jaunikaitis. – Ir? – Ir mus, atrodo, vis dėlto kviečia į Davosą! – Nesuprantu, kaip „atrodo“? – nesuprato prezidentas. – Jie man paskambino ir jau jau pradėjo kviesti, bet mano telefonas užlūžo – šypsojosi naujas komandos narys.

Savaitės naujienos: girtas 21 metų vairuotojas Vilniuje, Trakų gatvėje, nuvertė balkoną laikantį atlantą (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_323164), A. Pugačiova ir F. Kirkorovas pranešė apie santuokos nutraukimą (http://www.omni.lt/index.php?base/z_322990), taip pat paskelbta, kad G. W. Bushas norėjęs susprogdinti arabų televiziją "Al Jazeera", nors gal tai buvęs tik pokštas (http://www.omni.lt/index.php?base/z_322727). Svarbiausia naujiena Lietuvoje - gilėja patriarcho ruduo.

Ir publika, ir politikai nekantriai laukė, kaip susiklosčiusią padėtį įvertins prezidentas Valdas Adamkus ir kokias nurodys jos įveikimo gaires. Visi laukia ir visi pasirengę savaip suprasti prezidento žodžius – pritempti prie sau naudingo kurpalio. Juolab kad žinoma, jog šalies vadovas viešais pasisakymais jokios politinės krizės numaldyti negali – tai tiesiog ne jo funkcijos. Svarstant prezidento žodžius pravartu įsivaizduoti jo padėtį.

Vyriausybės krizei gesinti skubiai sušaukta koalicijos politinė taryba po trečiadienio posėdžio nustebusi klausė: „Kokia krizė?" Viskas lieka kaip buvę — AMB „premjerauja", po stalu pasispardanti koalicija vaido, tauta — įprastoje kvailio vietoje. Kaip visada sunkią valandą, Algirdas Brazauskas merkia akį: „Stabilumas — tai aš". Valdančioji koalicija susileido ir dar kartą perskaitė šią užuominą paraidžiui: jeigu ne Brazauskas, visi eis šunims šėko pjauti.

Politologai Mauzeris su Sūrskiu atskleidžia profesionalaus sporto ir neprofesionalios politikos sankirtas, analogijas ir peripetijas. Paskui nerimauja dėl romantiškų savaitgalių, seksualinių spąstų ir Londone viešinčio prezidento. Sūrskis: Vat, Mauzeri, kaip nemanyk, o bet tačiau Mandzedungas buvo teisus, sakydamas, kad nieko nėra geriau, kai žmogus atsiduria savo vietoje. Mauzeris: Apie kurį, kolega, čia jūs žmogų kalbat? Sūrskis: Taigi apie Vytenį Povilą Andriukaitį.

Paaiškėjus, kad naujai vaivorykštės koalicijos vyriausybei vadovaus krikščionė demokratė Angela Merkel, atgimė Lietuvos viltys, jog Berlyno laikysena Rytuose bus priimtinesnė. Prezidentas Valdas Adamkus vyks į Vokietiją ir galės pasidalyti lietuviškomis godomis dėl vokiečių ostpolitik.

Prieš kurį laiką virš Valdovų rūmų buvo iškeltas vainikas - baigtos statyti pagrindinės konstrukcijos, dalis jų ruošiama dengti stogu. Jau dabar matyti, kad iškilo didingas statinys, keičiantis Vilniaus veidą, prikeliantis svarbias mūsų istorijos prasmes ir sykiu urbanistiškai pažymintis mūsų atgautąją nepriklausomybę. Valdovų rūmai stebėtinai greitai iš beveik neįtikėtino sumanymo virto tikrove.

Į Liberalų ir centro sąjungą įsimetęs virusas sargdina ne tik šią partiją, bet ir visą Lietuvos politikos centro dešinę. Kol liberalcentristai sprendžia, kas turi valdyti partiją, centro dešinės ideologija baigia išnykti iš politinio žemėlapio, o jos rinkėjai turi rinktis tarp kitų partijų arba laukti naujų pranašų.

Turto ir pajamų deklaracijos rodo, kad Seime esama 28 milijonierių, o aukščiausių šalies pareigūnų sutuoktinės yra gerokai turtingesnės už savo vyrus. Jos valdo milijonus litų. Prezidentas Valdas Adamkus ir premjeras Algirdas Brazauskas savo žmonų dėka tapo milijonieriais. A. Adamkienės sąskaitoje - per milijonas litų, K. Brazauskienės - trigubai daugiau.

"Tai, kad esu čia, manau, yra puikiausias įrodymas, jog siekiu geranoriško bendradarbiavimo su Lietuvos vadovais", - šiais žodžiais prieš keletą mėnesių kilusius tarpvalstybinius nesutarimus glaistė vakar Kaune viešėjusi Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga.

Dabartinis valdžios atotrūkis nuo visuomenės - beveik kaip 1940-ųjų okupacijos išvakarėse, kai žmonės neturėjo informacijos apie tai, kas vyksta valdžios viršūnėse. Taip Eltai tvirtino Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys, lygindamas valstybės institucijas su lėktuvų "juodosiomis dėžėmis", iš kurių visuomenė neišgauna informacijos apie rūpimas problemas, skandalingus reiškinius.

Politologai Mauzeris su Sūrskiu svarsto, kokia naudinga Lietuvai gali būti Bilo Klintono patirtis. Paskui nuo politikos pereina prie Baltarusijos genų inžinerijos pasiekimų ir vėl grįžta prie Lietuvos įvykių aptarti perturbacijas ir turbulencijas teisėtvarkos pasaulyje. Mauzeris: Tu žinai, Sūrski, kad prezidentas Valdas Adamkus Amerikoje pavėlavo į Bušo priėmimą dėl lėktuvo vėlavimo kaltės. Sūrskis: Aha, taip ir patikėjom. Lėktuvas - ne traukinys, jis niekad nevėluoja.

Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus prasitarė nebetikįs, jog iki savivaldybių rinkimų bus pasirengta tiesioginiams merų rinkimams – nesą politinės valios. Kai jau tapo įprasta, demokratijos neplėtros klausimais visos valdančiosios pozicijos ir opozicijos kuo puikiausiai sutaria.

Keliolika metų vadovaudamas Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijai (LŽTGA) įsitikinau, kad visuomenės demokratėjimo proceso vangumą iš dalies palaiko gan uždara ir sustingusi Lietuvos valstybės teisinė sistema. Užuot suaktyvinus visuomenę, išlaisvinus visuomenines iniciatyvas, buvo nepakankamai tobulinama teisinė bazė ir nesudarytos tam tinkamos sąlygos.

Prezidentas Valdas Adamkus šiomis dienomis lankosi Ukrainoje, kur buvo pakviestas susitikti su Ukrainos, Gruzijos ir Lenkijos valstybių vadovais. Aišku, kad mūsų prezidentas, nors ir skautas, nuvyko į tuos kraštus tikrai ne vien tam, kad atšvęstų pionierių, sovietinės vaikų organizacijos, stovyklos „Artekas“ 80-metį ir pasidžiaugtų savo senos pažįstamos dainininkės Ruslanos, taip pat kino žvaigždės Milos Jovovič draugija. Prezidentų sambūrio tikslas daug rimtesnis.

Klausimas apie galimą dar vieno prezidento apkaltą iškyla visai natūraliai, kai peržvelgiame Lietuvos politinių įvykių seką ir sugretiname tam tikrus momentus. Prezidentas Valdas Adamkus pirmadienį nusprendė išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybę suteikė pabėgėliui iš Afganistano ir JAV pilietei, atsižvelgdamas į jų nuopelnus mūsų valstybei, ryšius su Lietuva ir integraciją į visuomenę. Konkretūs nuopelnai Lietuvai įvardyti kaip valstybės paslaptis.

Gamta su kaupu atsilygino už šaltą vėlyvą pavasarį. Karščiai jau išdegino žolę, anksti nubalino rugius. Prislopinęs ir politinį gyvenimą, vidurvasaris suteikė atokvėpį skandalų krečiamiems veikėjams. Daug energijos, kol sprendė savo atostogų klausimą, išeikvoję Seimo nariai braškančios valdančiosios koalicijos bei partijų vidinių rietenų peripetijas gvildena sambūriuose prie ežerų.

Šiemet Jūros šventėje dalyvaus būrys tiek Lietuvos, tiek ir užsienio valstybių aukšto rango politikų - nuo Vokietijos miestų prezidentų iki Lietuvos premjero Algirdo Brazausko bei ministrų. Neformaliai fiestoje dalyvaus ir Vilniaus meras Artūras Zuokas su šeima, tačiau lieka neaišku, ar šis politikas kartu bandys glaistyti ir nesutarimus su Klaipėdos liberalcentristais.

Šventosios vienkiemyje su žmona poilsiaujantis Vytautas Landsbergis kuria eilėraščius ir nebesistengia pakeisti pasaulio. Pirmą kartą po daugelio metų politikas teigia išsiruošęs kelias savaites truksiančioms atostogoms. Europarlamentaras pajūryje ilsėsis iki liepos pabaigos. Vis dėlto pakalbintas nevengia klausimų apie politiką, kurios jis pats niekada nevadina purvina. Pasak V.Landsbergio, politiką purvina padaro purvini žmonės.

Šalies vadovas Valdas Adamkus, kol tik bus gyvas ir nesvarbu, kokį politinį postą jis užimtų, niekada neleis, kad Kuršių nerijoje būtų vykdomos nelegalios statybos, tiesiami tiltai ar kasami tuneliai. Šalies vadovas Valdas Adamkus, kol tik bus gyvas ir nesvarbu, kokį politinį postą jis užimtų, niekada neleis, kad Kuršių nerijoje būtų vykdomos nelegalios statybos, tiesiami tiltai ar kasami tuneliai.

Karaliaučiuje liepos 1-3 d. vyko 750-mečio minėjimo šventė, kurios kulminacija – Rusijos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovų susitikimas, savaip „patvirtinantis“ Rusijos teisę į šias žemes. Į šventę Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas demonstratyviai nepakvietė kaimynių Lenkijos ir Lietuvos vadovų. Šitai suvokta ne tik kaip akibrokštas, bet ir kaip „bausmė“ už mūsų atsisakymą vykti Maskvon.

Profesorius Vytautas Landsbergis neseniai liūdnai išsitarė, kad Europos Parlamente ir kitose Europos Sąjungos institucijose nesijaučia atstovavimo Lietuvai, nes ir pačios Lietuvos nebėra. Profesorius gal kiek perlenkia lazdą, bet akivaizdu, kad kelių entuziastų pastangomis Lietuvos poziciją ES sunku įtvirtinti. Kai kurie mūsų šalies valdymo aspektai ir prioritetų atranka verčia gūžčioti pečiais.