Dariaus ir Girėno laikais Lietuvą su pasididžiavimu laikėme šalimi lakūnų. Didžiavomės prieš visą pasaulį, kad lietuviai skraidyti moka, o praėjus šešiolikai metų nuo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatėme, kad gyvename valstybėje nebe lakūnų, o lakstūnų.
Laksto dabar visi ir visur.
Paprasti žmonės, geresnio gyvenimo ieškodami, bėga iš valstybės, nes Marijos žemėje gyventi ir išgyventi nebegali.
Valdžioje sėdintys bėga į Graikiją ar kitokią egzotišką šalį, nes Baltijos jūra jiems per daug banguojanti, smėlis per šiurkštus, saulės per mažai ir orchidėjos Lietuvoje nežydi.
Bėgioja žmonės ir valstybės viduje.
Kai kas bėgioja Vingio parke dėl sveikatos, kai kas po Seimą, kad arčiau valdžios lovio eilinį kartą pasitrintų.
Kad bėgti būtų lengviau, kuriamos bėgiotojų partijos, kurios ne tik suburia visus lakstūnus, bet ir valdžią Lietuvoje imti rimtai ruošiasi.
Tyli visi Lietuvos pilietinės visuomenės ir amžinųjų vertybių gynėjai tarsi vandens į burnas prisisėmę, kai pati pilietinės visuomenės samprata, Lietuvos valstybės politinė sistema sprogdinama iš vidaus viešai ir visiems matant.
Tyli „tradicinės“ partijos, save socialdemokratais, konservatoriais ar kitaip vadinančios. Ne tik tyli, bet ir rankas tyliai ir džiaugsmingai trina.
Tyli Rimvydas, Darius, Lauras ir kiti esminių vertybių „gynėjai“, tyli prezidentas Valdas Adamkus – moralinis šalies autoritetas.
Visi laksto – visi ir tyli, visiems gerai.
Tyli Konstitucinis Teismas ir vien jam suprantamos ir pavaldžios „Konstitucijos dvasios“, kurios prezidentui Rolandui Paksui galėjo uždrausti duoti priesaiką iki gyvos galvos, aiškindamos, kad priesaika valstybei duodama tik kartą gyvenime. Tuo tarpu kiti aukšti pareigūnai prisiekinėja tiek kartų, kiek keičia darbovietes. Kodėl, pavyzdžiui, Seimo narių priesaika visą gyvenimą negalioja? Kodėl Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris kas ketveri metai laksto į Seimą ir perrinktuosius bei jau kartą prisiekusius parlamentarus iš naujo prisiekinėti verčia? Greičiausiai tai priklauso nuo „Konstitucijos dvasių“ nuotaikos ar jų politinių simpatijų.
Beje, nei pats Konstitucinis Teismas, nei jo dvasios, nesiima išaiškinti labai paprasto dalyko – amoralu išduoti savo rinkėjus, bendraminčius, net jeigu ir labai norisi į valdžią.
Taigi laksto Lietuvoje, kas netingi.
Kas tingi – laksto iš reikalo, kad nepagautų ir į Lietuvą nesugrąžintų, nes jeigu sugrąžins, tai reikės pasakoti, pas ką ir kur lakstei Lietuvoje būdamas ir kiek nulėkęs už ką mokėdavai ir ką už tai gaudavai.
Taigi geri laikai tiems lakstūnams Lietuvos – bėgiok kur nori, kiek nori ir viskas bus gerai. Nulėkei laiku į reikiamą vietą – visos nuodėmės tau atleistos, visos durys atviros, valdžia ant lėkštelės mėlynais pakraštėliais brukama. Na, ir valstybininku iš runkelio tampi per pusdienį.
Lakstūnams gal gerai, o mums? Lietuvai ir jos žmonėms?
Tikrai žinau, kad mums visiems, mūsų vaikams daug geriau būtų, jeigu Lietuvoje būtų mažiau lakstūnų, o daugiau garbingų lakūnų.
Valentinas Mazuronis yra Seimo Liberalų demokratų frakcijos seniūnas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
