tautinis charakteris

Atrodo, kad šlapdriba ir pliurė ne tik gatvėje, bet ir žmonių galvose. Norėčiau aprengti juos ryškiai, kad ir raudonai. Na, jei ne raudonu paltu, tai bent raudonom pirštinėm ar raudonu šaliku. Ir klausiu savęs – ar tai ką nors pakeistų? Ar raudona aprangos detalė pakeistų veidų išraiškas? Ar paskatintų vieniems į kitus žvelgti paprasčiau, ne su paniekos, jei žvelgiama iš aukšto, ir ne su agresijos, nepasitikėjimo bei pavydo, jei žiūrima iš apačios, santykiu.

Ne naujiena, kad pastaruoju metu labai madinga peikti ir keikti lietuvius, nesvarbu, ar jie Lietuvoj gyventų, ar būtų suskubę iš jos kulnis į kitą šalį išnešti. Kur lietuviai – ten gyvatynas, kur lietuviai – ten pavydas ir intrigos, kur lietuviai – ten apkalbos ir vienas kito niekinimas, kur lietuviai – ten melas ir suktybės, kur lietuviai – ten perdėti reikalavimai kitiems ir nepagrįstos ambicijos. Tą žiniasklaidoje besiformuojantį ydingo lietuviškumo sąrašą galima tęsti ir tęsti.

Neseniai keli Kauno politikai atkreipė dėmesį į per didelį „Žalgiriui“ atstovaujančių juodaodžių krepšininkų skaičių ir suabejojo, ar savivaldybė turėtų remti tokią komandą. Panašių su odos spalva susijusių pareiškimų spaudoje nuskamba ir dažniau. Po Anderso Behringo Breiviko išpuolių Norvegijoje Vakarų Europa diskutuoja, ar iš tiesų ekstremistinių kairiųjų ar dešiniųjų pažiūrų atstovų, reiškiančių neapykantą migrantų atžvilgiu, daugės.