Tomas Viluckas

Nemažai daliai jaunimo artėjanti Žolinės šventė, ciniškai kalbant, tai proga parūkyti žolės. Kažkam ji asocijuojasi su senais pagoniškais papročiaiso kitiems katalikiškos šalies aborigenams tai mergelės Marijos ėmėimo dangun diena.Kiek darniai ši, gana vėlai į kalendorių įkelta, šventė sugulė į klutūrinę dirvą? Kuri prasmė kurią realiai nustelbia? Be abejo, didžiajai daliai mūsų krašto gyventojų Žolinės šventė neturi kažin kokios prasmės.

Praėjusį savaitgalį įvykusioje pilietinio judėjimo „Pro Patria“ organizuotoje sueigoje buvo inicijuota Lietuvos savigynos lyga. Tai dar viena įdomi pilietinė iniciatyva, kuri turėtų paįvairinti mūsų visuomenės gyvenimo peizažą. Taip pat išgirdome apie kitą iniciatyvą – judėjimas „Už teisingumą“ piliečiams siūlo patiems sudaryti savo „Lietuvos sąrašą“, kurio atstovai rudenį kandidatuotų į parlamentą.

Sekmadienio rinkimai įdomūs ne tik dėl rezultatų, bet ir dėl to, kad po jų, pasak premjero Andriaus Kubiliaus, paaiškės ūkio ministro Dainiaus Kreivio likimas. Jeigu Tėvynės sąjungai jų baigtis susiklostytų prastai, D.Kreivio atsistatydinimas taptų vienu iš valdančiosios partijos plastinės operacijos etapų. Tam ryžtis jaunajam kolegai jau patarė Seimo pirmininkė, nes perstumdymai partijos viršūnėlėje artėjant 2012 metams neišvengiami, o politiškai pašautas ministras yra pirmoji kandidatūra.

Likus mėnesiui iki rinkimų į savivaldos tarybas pradžios prie starto linijos stojo 23 politinės partijos ir 519 pavienių kandidatų. Kuo ypatingi ir kuo tokie patys bus šie rinkimai? Visų pirma braunasi mintis, kad esame periodiškai besikartojančio reginio akivaizdoje. Pasibaigus sezonui cirkas išvažiuoja – ir po kurio laiko vėl grįžta. Vėl tas pats direktorius, tie patys klounai, tie patys gyvūnai ir gerai žinomi triukai.

Jau apsipratome su mintimi, kad nūdienos visuomenė ir jos gyvensena yra hedonistinė arba vartotojiška. Tiesiog esame vartojimo kultūros vaikai. Ji yra įaugusi į mūsų kraują ir kartais įgauna savotiškų ritualų pavidalą, kai kam net atstojantį tikrąsias apeigas.

Artėjanti rugpjūčio 23 diena, kai prisimenamas Molotovo ir Ribbentropo sandėris, padalijęs Europą tarp dviejų režimų, lieka skaudi data mūsų tautai. Kolektyvinė atmintis saugo šią dieną kaip blogio, užklupusio jauną Lietuvos valstybę, pradžią. Tai savotiškas atskaitos taškas, kuris lėmė pačius skaudžiausius padarinius (juos jaučiame iki šiol) mūsų kraštui. Nors jau dvidešimt metų esame atkūrę savo valstybingumą, tačiau rugpjūčio 23-ioji vis minima.

Krikščioniškasis pasaulis (katalikai, stačiatikiai ir anglikonai) pamini Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę. Nors ši diena Lietuvoje, kaip, pavyzdžiui, Italijoje, Prancūzijoje ar Belgijoje, yra valstybinė šventė, didžiajai daliai šiandienos krašto gyventojų Žolinės prasmė lieka užrakinta po septyniais užraktais. Nenuostabu, nes Žolinė visų pirma apeliuoja į mūsų tikėjimą mirusiųjų prisikėlimu. Juk ortodoksinė krikščionybė tiki, kad Švč.

Įpusėjus karštai vasarai tenka prisiminti gudročiaus Senekos išmintį: quod licet Jovi, non licet bovi, kuri reiškia, kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui. Juk krašto politikai ir toliau demonstruoja, kad yra tikri jupiteriai. Štai žiniasklaida praneša, kad parlamentaras, Tautos prisikėlimo partijos narys Vincas Babilius kelyje Vilnius–Kaunas švilpė 165 kilometrų per valandą greičiu ir, žinoma, įkliuvo policijos pareigūnams.