Likus mėnesiui iki rinkimų į savivaldos tarybas pradžios prie starto linijos stojo 23 politinės partijos ir 519 pavienių kandidatų. Kuo ypatingi ir kuo tokie patys bus šie rinkimai?
Visų pirma braunasi mintis, kad esame periodiškai besikartojančio reginio akivaizdoje. Pasibaigus sezonui cirkas išvažiuoja – ir po kurio laiko vėl grįžta. Vėl tas pats direktorius, tie patys klounai, tie patys gyvūnai ir gerai žinomi triukai. Programa matyta šimtus kartų, tad ji gali dominti tik vaikus, senukus ir naivuolius.
Šis tas panašaus vyksta ir per rinkimus. Jie triukšmingai įdarda į mūsų kasdienybę su gerai žinomu scenarijumi ir puikiai pažįstamais veikėjais (cirkininkais). Juk rinkimuose dalyvaujančių politikų veidai iki skausmo pažįstami, mintinai žinome, ką jie pasakys, kaip atakuos oponentus, kokias programas siūlys. Provincijoje ši padėtis dar liūdnesnė – prieš kiekvienus rinkimus miestuose labiau žinomi veikėjai susiranda kokį nors politinį naujadarą ir bando per jį prasmukti į tarybą. Šių metų „arkliukas“ – „krikščionių“ ir „prisikėlėlių“ partijos.
Atrodytų, būsimų rinkimų rutiną turėjo sudrumsti galimybė dalyvauti juose nepartiniams kandidatams. Tačiau įstatymų leidėjai padarė viską, kad tokiems išsišokėliams būtų nelygios sąlygos. Tiesiog absurdiškai atrodo, kai pavieniams kandidatams reikia kovoti su partijomis. Juk neįmanoma palyginti vieno žmogaus pajėgumo ir įvairių išteklių su partijomis. Maža to, kad patektų į savivaldybės tarybą, toks kandidatas turi surinkti tiek pat rinkėjų balsų, kiek ir partija.
Demokratijos ribojimu galėtume laikyti ir draudimą visuomeniniams judėjimams dalyvauti rinkimuose pagal atskirą sąrašą. Dabar tokie susivienijimai arba bendraminčių klubai, norėdami apeiti šią nesąmonę, turi registruoti savo žmones kaip nepartinius kandidatus ir sudaryti jų koalicinį sąrašą, o šis, kad patektų į tarybą, privalo surinkti daugiau procentų rinkėjų balsų nei partijos.
Visa tai tik patvirtina įtarimus, jog politinis elitas jokiu būdu nenori užleisti savo pozicijų. Negana to, kad buvo sudarytos nelygios sąlygos nepartiniams rungtis su partijomis, palikę partijas politikai puolė kurti koalicijas ir vaizduoti nepriklausomus. Kitais žodžiais tariant, tai, kas turėjo tapti visuomenininkų, iniciatyvių piliečių erdve, mikliai buvo užpildyta gudrių politinių profesionalų, kurie tariasi radę nišą paveikti žmones.
Kitas stebinantis niuansas – į rinkimus vis traukia scenos, televizijos ir sporto „žvaigždės“. Atrodytų, žlugus Arūno Valinsko linksmajai gvardijai, pramoginis visuomenės sluoksnis turėtų būti atsargesnis ir nepulti stačia galva į politiką. Tačiau koks cirkas be linksmybių? Tad rinkimuose vėl matome pulką žvaigždučių, kurios politiniam cirkui suteikia papildomo kolorito.
Šie žmonės originalumu nesiskundžia. Štai socialdemokratė Greta Šapkaitė-Valuckienė, klausiama žurnalistų, kokių darbų imtųsi tapusi sostinės tarybos nare, išpoškino:
„Juk aš dar nesu politikė. O kol esu ne politikė – nekalbėsiu. „Chebra“, sakau jums kategorišką „ne“. Kiekvienas turime savo verslą, iš jo darome reitingus. Iš manęs reitingų nesidarykite. Šiai dienai mano pozicija būtent tokia.“
Akivaizdu, kad tokia asmenybė yra tik rinkimų sąrašo puošmena, jaukas televizinės mąstysenos suformuotam žmogui.
Kitas kandidatas į Tauragės rajono tarybą – Tauragės viešosios bibliotekos direktorius, partijos „Tvarka ir teisingumas“ narys Sigitas Kancevyčius, – pasirodė vienos alaus daryklos reklamoje vilkėdamas vienuolio drabužius ir laikydamas rankoje taurę alaus. Ir pinigų už reklamą nukrito, ir reklama kandidatui nebloga, ir visai nesvarbu, kad kompromituojamai vaizduojami kilnaus pašaukimo žmonės. Juk cirkas vyksta!
Tokia padėtis kelia nemalonų klausimą: kuo politikai laiko rinkėją? Negi kaimo kvaileliu, kuris pamatęs cirkininko rankoje barškutį bėga paskui jį plodamas katučių? Ar ne laikas pabusti piliečių savigarbai ir orumui bei liautis ploti lėkštai cirkininkų programai?
