Mantas Stankevičius

„Esu žiauriai geros sportinės formos, jaučiuosi puikiai, – po 50 metrų krūtine kvalifikacinių plaukimų sakė Giedrius Titenis. – Tačiau manau, kad galiu ir geriau, pusfinalio plaukime rezultatas turėtų būti tikrai geresnis“. Lietuvis distanciją įveikė per 27,24 sekundės ir prasibrovė į rungties pusfinalį, kuris vyks šiandien vakare. Sportininkas teigė, kad prieš plaukimą reikėjo anksti keltis, todėl po plaukimo pagrindinės mintys sukosi tik apie poilsį.

„Man labai patiko plaukti su geriausiais pasaulio plaukikais, – bandė savo apmaudą slėpti pasaulio plaukimo čempionato finale plaukęs dvidešimtmetis Andrius Šidlauskas. – Juk pirmą kartą plaukiu suaugusiųjų plaukimo čempionate“. Lietuvis finale 100 metrų krūtine įveikė per 59,21 sekundės, finišo sienelę jis palietė šeštas. „Tai yra labai gera patirtis, sužinojau, kad yra tikroji varžybų dvasia. Viskas buvo labai gera, – kalbėjo plaukikas.

„Jis visada mažai kalbėdavo. Tačiau visada darydavo tai, ką jam patardavau. Jis klausydavo ir neprieštaraudavo. Tylus ir užsidaręs buvo, mažai kalbėdavo“, – taip plaukiką Andrių Šidlauską prisimena jo pirmoji trenerė Jūratė Klimavičienė. Lankyti treniruotes pas trenerę A. Šidlauskas pradėjo pirmoje klasėje. „Jis buvo vienas iš tų, apie kuriuos yra sakoma „gavai nuostabią medžiagą – lipdyk“. Taip ir pabandėme padaryti“, – sakė trenerė.

„Vėliava? Kaip pūkas lengva buvo, – po Europos jaunimo olimpinio festivalio (EJOT) atidarymo ceremonijos kalbėjo krepšinio komandos kapitonas Laurynas Vaištaras, kuriam atiteko Lietuvos delegacijos vėliavnešio pareigos. „Tai buvo neapsakomas jausmas, per visą kūną lakstė šiurpuliukai. Labai gerai jaučiausi, – momentą, kai jam buvo įduota trispalvė, prisiminė jaunasis krepšininkas. – Jaudinausi, bijojau, kad kas nors gali nepasisekti. Nerealus jausmas buvo.

„Tokiu laiku ryte plaukti? Pirmą kartą gyvenime plaukiu tokiu laiku, taip anksti ryte... Vos nenumiriau, – sunkiai atgaudamas kvapą kalbėjo Danas Rapšys po kvalifikacinio 200 metrų laisvu stiliumi plaukimo pasaulio čempionate. Distanciją jis įveikė per 1.46,93 minutės ir pagerino savo asmeninį bei Lietuvos rekordą. Šis rezultatas lietuviui atvėrė duris į rungties pusfinalį. „Vos išlipau iš baseino. Stengiausi, nes labai norėjau patekti į pusfinalį.

„Buvo sunku. Tačiau tai pirmas mano startas, gal visai ir gerai“, – po kvalifikacinio plaukimo 100 metrų krūtine pasaulio čempionate kalbėjo plaukikas Giedrius Titenis. Distanciją jis įveikė per 59,79 sekundes. „Svarbiausia, kad pramušiau jaudulį, kuris stipriai kamavo prieš čempionatą, – sakė sunkiai kvapą gaudęs plaukikas tik po plaukimo. – Nežinau, kažkodėl buvo sunku nusiteikti. Jaučiau tam tikrą neužtikrintumą, bet patekau į pusfinalį. Pirmas žingsnis jau žengtas.

„Nemažai svorio numečiau. Nuo vasario, kai atvažiavau treniruotis į Austriją, nukrito septyni kilogramai. Nemažai. Dabar sveriu tiek, kiek esu svėręs tik prieš šešis metus“, – prieš pat startą pasaulio čempionate Budapešte apie savo fiziologinius pokyčius kalbėjo plaukikas Giedrius Titenis. Jis pasidžiaugė, kad nukritus svoriui nesumažėjo jėgos rodikliai. „Jie stipriai pakilo. Smagu, – džiaugėsi plaukikas. – Jaučiuosi puikiai.

„Juodas darbas, pasitikėjimas vienas kitu, pagarba – tai yra pagrindinės stiprios komandos sudedamosios dalys“, - teigia iš Šveicarijoje vykusio pasaulio taurės trečiojo etapo su aukso medaliais grįžusios porinės keturvietės irkluotojai. Martynas Džiaugys (30), Saulius Ritteris (28), Rolandas Masčinskas (24) ir Aurimas Adomavičius (23) pripažįsta, kad reikia daug treniruočių, kad keturi sportininkai taptų komanda.

Besimokydamas mokykloje Stanislavas Stavickis-Stano galvojo būsiantis poetas arba pedagogas, o mokytojai drąsiai vaikinui klijuodavo kunigo etiketę. Tačiau gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kai belaukdamas istorijos egzamino rezultatų jis sulaukė skambučio iš leidybinės kompanijos. Visai netrukus prekybų centrų prekystaliuose nugulė debiutinis grupės „Delfinai“ albumas „Svajonės“. „Atsimenu, kad albumas pasirodė penktadienį, o jau pirmadienį mums pasakė, kad buvo parduota 9 tūkst. jo kopijų.

„Įdegęs, gražus, sveikas sportiškas kūnas, kurio nebijotum ir nesigėdytum parodyti pliaže. Galbūt nebūtinai jis turi būti sportiškas. Jis turi būti patrauklus akiai“, - į klausimą, kaip galėtų apibūdinti sąvoką „vasariškas kūnas“, atsako asmeninė trenerė Aneta Možeiko. Bikinio jaunimo kategorijos čempionė nė kiek nesuabejoja, kai išgirsta klausimą apie gražaus vasariško kūno paslaptį: „Puikiai žinome, kad viską lemia mūsų įpročiai, gyvenimo būdas.

„Skaniai pavalgau, atsigeriu – tai buvo komforto zona, geras gyvenimas ir apsileidimas“, - nusijuokia Tadas Gudžiauskas. – Tačiau dabar prisimenu tas dienas ir suprantu, kad jas galėčiau apibūdinti labai paprastai – „nieko gero“. Tik sužinojęs „gyvenimo skonį“ buvęs karininkas greitai pajuto, kad puikiai anksčiau tikę drabužiai tapo nepatogūs ir siauri. „O ir šlaunys pradėjo trintis viena į kitą. Tada mano svoris jau buvo dviejų nulių zonoje.

„Stebėdavau, kaip mama sportuoja laisvu metu namuose. O vieną dieną abi nuėjome į sporto klubą, - savo paauglystę prisiminė bikinio kategorijos atletė Ramona Žiauberytė. - Tuomet man buvo šešiolika, nuo tos dienos šis sportas įstrigo mano širdyje“. Netrukus Ramona sudalyvavo pirmose varžybose, kuriose varžėsi jaunučių merginų fitneso kategorijoje. „Laimėjau pirmuosius savo medalius, - šypsojosi R. Žiauberytė. - Tada supratau, kad noriu ne tik sportuoti, bet ir dalyvauti varžybose.

„Tikėjausi, kad ši kova bus labai sunki. Taip ir buvo. Tikėjau, kad Igoris dirbs daugiau kojomis. Taip ir buvo“, - penktadienio vakarą Klaipėdoje iškovojęs KOK „Grand Prix“ titulą kalbėjo kovotojas Martynas Danius. Pusfinalyje įspūdingai įveikęs latvį Janį Fieldmanį klaipėdietis laukė finalinio susirėmimo su „Sparta Gym“ auklėtiniu Igoriu Osininu, kuris po varginančios kovos pusfinalyje įveikė lenką Lukaszą Leczyckį. „Finalas – tai buvo šachmatų partija.

„O ko daugiau vaikui reikia? Pajusti pergalės skonį! – savo pirmąsias varžybas prisiminė kovotojas Igoris Osininas. – Kiekviena pergalė suteikia daug noro sportuoti toliau ir siekti kuo aukštesnių tikslų“. Igoriui buvo vos trylika, kai teko pirmą kartą žengti ant tatamio. „Pamenu, kad tai vyko Vilniuje. Kovoti mane išleido vos po dviejų savaičių treniruočių. Tada laimėjau dvi kovas prieš kur kas labiau patyrusius vaikinus, - prisiminė I. Osininas. – Jie abu buvo vyresni, vienas – sunkesnis.

„Tikiu, kad žmonių sau pasakiusių „Aš būsiu kovotojas” yra vienetai. Kovotojo genas? Tai yra paprasta formulė: sunkus darbas, tikslo užsibrėžimas ir didelis noras“, - teigia 24-erių kovotojas iš Klaipėdos Martynas Danius. Penktadienį dėl KOK „Grand Prix“ titulo savo gimtajame mieste kovosiantis kikboksininkas teigia, kad ne kiekvienas nori tapti kovotoju: dauguma į kovos menų klubą užsuka gerai praleisti laiką, pakeisti aplinką ar tiesiog fiziškai sustiprėti.

„Mes esame tarsi broliai, geriausi draugai. Juk visus vaikinus pažįstu nuo mažens. Negaliu būti aukščiau už juos, - prisipažino Lietuvos futbolo rinktinės kapitonas Fedoras Černychas. – Visada prisimename laikus, kai buvome pypliai, kai augome kartu, treniruodavomės stovyklose, žaisdavome rungtynes ir kartu džiaugdavomės pergalėmis. O dabar esame kartu rinktinėje...“ Paprašytas prisiminti bent kelis pokštus, kuriuos „broliai“ krečia vienas kitam, F. Černychas susimąstė.

„Meilė? Baseinui? Nėra, ką ten įsimylėti, - nusijuokė plaukikas Giedrius Titenis. – Plaukiu juk vienas. Būna nuobodu, būna sunku. Bet gal kažkada įsimylėjau save... Tą, kuris laimi prieš patį save. Kiekvieną kartą stengiuosi viską padaryti geriau“. Europos čempionatų prizininkas, Olimpinių žaidynių dalyvis teigė sunkiai prisimenantis pirmuosius grybšnius baseine.

„Man visada patikdavo raumenys. Pats kažkada pasiprašiau tėvo, kad leistų man lankyti sporto salę, - savo prisiminimais dalinosi absoliutus Lietuvos kultūrizmo čempionas Tomas Bendoraitis. – Atėjau ir man labai patiko. Paauglystė? Nuklydęs buvau daug kartų...“ 37-erių marijampolietis prisiminė, kad „nuklydimai“ kartais užtrukdavo net iki dviejų metų. „Tik vėliau supratau, jei noriu, reiškiasi, reikia sportuoti. Kada branda atėjo? Prieš gerus aštuonis metus, - juokėsi sportininkas.

„Būti geru tėčiu yra sunkiau negu geru ledo ritulininku, - nė kiek nesudvejojęs sakė vienas geriausių šalies sportininkų, olimpinis čempionas Darius Kasparaitis. – Būti geru ledo ritulininku nėra jau taip ir sunku, tereikia treniruotis“. Pasak D. Kasparaičio, norėdamas tapti geru ledo ritulininku stengiesi viską daryti dėl savęs. „Elgiesi tarsi egoistas – treniruojiesi, žiūri, ką valgai, miegi, kada nori.

„Liga? Ne, tai yra mano gyvenimo būdas, - drąsiai rėžia Remigijus Paulionis. - Gimiau iš naujo kaip asmenybė, atsirado daugiau atsakingumo gyvenime, darbe, šeimoje. Visiškai atsisakiau alkoholio. Esu tarsi naujai gimęs, tarsi ankstesnio manęs nebuvo“. Prieš metus Remigijus pirmą kartą pasirodė šalies kultūrizmo scenoje. Pasiryžimas keisti savo gyvenimą tada apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis.

„Kiekvienas profesionalas nori tapti pasaulio čempionu. Tai yra normalu. Visi čia atvažiavę siekia to paties – pasikabinti čempiono diržą namuose“, - prisipažino jau tris mėnesius JAV besitreniruojantis ir profesionalo karjerą pradėjęs boksininkas Eimantas Stanionis. Jis supranta, kad ne visiems pavyksta tai padaryti, tačiau pirmąją žingsnį sėkmingai žengęs lietuvis neabejoja savo ryžtu. „Privalai įrodyti, kad esi jo vertas, - sakė 22-ejų boksininkas.

„Pamenu vieną momentą Maidane, - prisiminimuose paskendo Ukrainos atlikėja Ruslana. - Mačiau, kad viskas – tai pabaiga. Prie manęs prilėkę žmonės šaukė „Mus tuoj sunaikins, bėkite nuo scenos, dabar yra labai pavojinga, snaiperiai taikosi į mus“. 2004-aisiais metais „Eurovizijoje“ tiumfavusi Ruslana tada liko scenoje. „Stovėjau tarsi įkalta, nejudėjau, - šypteli atlikėja. - Sau pasakiau, kad man nieko nenutiks, nė viena kulka į mane nepataikys.

„Tai buvo patirtis. Pasaulis išgirdo žinutė, kurią mes norėjome perduoti, - it vienas kalbėjo grupės „Fusedmarc“ nariai Viktorija ir Denisas po antrojo „Eurovizijos“ pusfinalio. - Esame patenkinti savo pasirodymu“. Tačiau lietuvių pasirodymu nepatikėjo Europa. „Manau, kad visi žino, kodėl taip įvyko... - mįslingai kalbėjo Viktorija Ivanoskaja. - Mūsų širdyse liks muzika.

„Prieš metus visiems sakiau, kad yra tikimybių teorija, kad Jamala sugrąžins „Eurovizijos“ konkursą į Ukrainą. Tai reiškia, kad tikimybė laimėti yra visada“, - kalbėjo Ukrainos muzikos vadybos agentūros „Mastermagament“ atstovė Jana Priadko. 2004-aisiais metais ji dirbo su „Eurovizijoje“ triumfavusia Ruslana. Šįkart J. Priadko yra „Eurovizijos“ komisijos narė ir vėl po pertraukos darbuojasi su Ruslana, kuri šeštadienį visam pasauliui pristatys savo naują singlą ir jo muzikinį klipą.

Grupės „Fusedmarc“ muzikantas Denisas Zujevas po paskutinės repeticijos prieš antrąjį „Eurovizijos“ pusfinalį prisipažino, kad rankos šiek tiek dreba. „Yra jaudulys, žinoma, rankos dreba. Ar dėl jaudulio? Manau, kad dėl euforijos“, - sakė muzikantas. Grupės vokalistė Viktorija Ivanoskaja po repeticijos norėjo pailsėti ir su žurnalistais pabendrauti nepanoro. „Jai reikia pailsėti. Šiandien būsiu tik aš. Taip reikia“, - perspėjo žurnalistus D. Zujevas.

„Eurovizijos“ scena – visada iššūkis, visai nesvarbu, kokia buvo nacionalinė atranka, nes tikroji scena yra kur kas didesnio masto dalykas“, - kalbėjo Lietuvos „Eurovizijos“ šou direktorius Povilas Varvuolis. Pasak jo, „Eurovizijos“ konkursas nuo 1956-ųjų metų yra stipriais patobulėjęs. „O nacionalinėms atrankoms daugelis šalių skiria labai mažai dėmesio. Mes į viską žiūrime atsakingai: tris mėnesius renkame atlikėją ir dainą, kuri nuskambės didžiojoje scenoje, - kalbėjo P. Varvuolis.

„Iš pat ryto buvo labai pozityvios mintys, man reikėjo kažkokio starto. Nusileidau liftu į vestibiulį ir tikrai nesitikėjau, kad mane taip užlies emocijos“, - prisipažino grupės „Fusedmarc“ vokalistė Viktorija Ivanoskaja. Ketvirtadienio rytą grupę iš viešbučio į areną, kurioje vyks antrasis „Eurovizijos“ pusfinalis išlydėjo akcijos „Draugystė veža“ dalyviai. „Rytas prasidėjo nuo ašarų, bet jos buvo labai teisingos. Šie žmonės yra tarsi Dievo dovana. Jie yra nerealiai stiprūs ir apsaugoti.

Grupės „Fusedmarc“ nariai Denisas ir Viktorija į jį kreipiasi „Mokytojau“. Tačiau pats jogos ir meditacijos mokytojas Artūras Builovas teigia esantis muzikantų draugas, o ne koks nors dvasinis vadovas. „Kažkada Denisas juokais paleido šį kreipinį, taip jis ir prikibo, - juokiasi A. Builovas. - Prieš penkis metus Denisas pas mane atėjo į jogos kursus. Jam žiauriai patiko, jis džiaugėsi, retai kursuose pasitaiko pamatyti tokį besidžiaugiantį žmogų.

 Antradienį Lietuvai „Eurovizijoje“ atstovaujanti grupė „Fusedmarc“ apsilankė švenčiausioje Kijevo vietoje: delegacija aplankė Kijevo-Pečioros lavros vienuolyną. Ekskursijos metu grupės muzikantas Denisas Zujevas nusiskynė pienę ir spėjęs sugalvoti norą nupūtė pūkelius. „Prieš pūsdamas spėjau tris kartus pakartoti savo norą. Jis yra labai paprastas. Dėl jo dabar esame čia, Kijeve. Taip, noras buvo susijęs su mūsų pasirodymu“, - sakė grupės „Fusedmarc“ muzikantas D. Zujevas.

Lietuvai „Eurovizijos“ konkurse atstovaujančios grupės „Fusedmarc“ nariai Viktorija Ivanoskaja ir Denisas Zujevas neturi daug laisvo laiko Kijeve: dalinami interviu, ekskursijos, repeticijos, susitikimai su gerbėjais.

„Mūsų dažnai klausia apie konkurentus... Surezgame atsakymą, tačiau mes čia nejaučiame konkurencijos. Tikras kūrėjas niekada nejaučia konkurencijos, jis tiesiog myli savo darbą“, - šypsojosi Lietuvos atstovė „Eurovizijoje“, grupės „Fusedmarc“ vokalistė Viktorija Ivanovskaja. Antrą savaitę Kijeve skaičiuoti pradėję grupės nariai prisipažino labiausiai buvę nustebinti žmonių šiluma. „Mane čia pakrauna žmonės. Matau ir jaučiu jų gerą energiją.

„Vaikystėje pati pasiprašiau tėvų, kad nuvestų į šokių būrelį mokykloje, - nusišypsojo šiais metais Lietuvos fitneso scenoje sublizgėjusi Julija Krugliakova. – Tačiau būdama trylikos išgirdau labai skaudžią frazę „didelių aukštumų šokiuose nepasieksi, nes yra tam gabesnių vaikų“. Per daug nesikrimtusi Julija nusprendė save išbandyti lengvosios atletikos treniruotėse. „Nė kiek nedvejojau, nes mano tėtis – buvęs lengvaatletis, sprinteris“, - sakė J. Krugliakova.

„Dievuliau, padėk man pradėti lankyti futbolą“, - prieš beveik trisdešimt metų laikydamasis mamos rankos ir žvelgdamas į „Žalgirio“ stadiono vartus tyliai sau po nosimi kartojo mažasis Ernestas. Spardyti kamuolį jis pradėjo kieme su draugais. „Mama tai pastebėjo, - šypsojosi visai neseniai savo 34-ą gimtadienį paminėjęs Ernestas Česonis. - Nepamenu, ar mama pasiūlė, ar pats pasiprašiau, bet buvo nuspręsta, kad noriu lankyti futbolo treniruotes.

„Savo pasirodymą vertinu labai teigiamai, nes daug laiko buvo be turnyrų. Džiaugiuosi, kad treniruotėse išlaikiau koncentraciją ir profesionalumą. Mano žaidimas Europos čempionate tai įrodė“, - teigė tarp šešiolikos stipriausių Europos badmintonininkų patekęs lietuvis Kęstutis Navickas. Aštuntfinalyje nusileidęs vienam geriausiam Europos badmintonininkų vokiečiui Marcui Zwiebleriui lietuvis negailėjo gerų žodžių savo varžovui.

„Toks aš jau gimiau – pasiruošęs kovai, - teigia 28-erių kaunietis kovotojas Vytautas Sadauskas. - Tiesiog dar pratinu raumenis. Kuris raumuo yra svarbiausias? Smegenys. Visose kovose principai yra vienodi, tačiau jų pritaikymas skiriasi, todėl visada yra būtina treniruoti savo emocinį intelektą“. Sekmadienį sporto klubo „Dainralfas“ auklėtinis Europos K-1 mėgėjų čempionato finale susitiko su „Sparta Gym“ kovotoju Janu Nausu, kuris po trijų raundų kovos buvo paskelbtas laimėtoju.

„Man buvo labai svarbu apginti čempionės titulą, dar kartą įrodyti, kad esu geriausia. Tai yra dar vienas žingsnis savo svajonės link“, - šeštadienį tapusi absoliučia Lietuvos bikinio kategorijos čempione sakė 27-erių šilutiškė Diana Stankejeva. Iškovojusi teisę ginti Lietuvos garbę Europos čempionate sportininkė tikino jokio startinio jaudulio prieš svarbiausias sezono varžybas nejaučianti. „Baimės tikrai nėra, kiekvieną kartą į sceną žengiu su dideliu malonumu, - sakė D. Stankejeva.

„Tikrai norėjosi verkti, bet juk yra sakoma, kad vyrai neverkia, todėl laikiausi“, - akimirką, kai buvo paskelbtas Lietuvos kultūrizmo svorio kategorijoje iki 85 kilogramų čempionu, prisiminė atletiškasis klaipėdietis Vytautas Žylė. Šio titulo sportininkas siekė labai ilgai. „Tačiau, kai pradėjau treniruotis su Arūnu Vandžiu, viskas tapo ranka pasiekiama. Dėl šalies čempiono titulo buvo labai sunkiai dirbama. Net sunku apsakyti žodžiais, kiek to norėjau.

Suvibravus mobiliam telefonui Laurynas Urbonavičius net nesitikėjo sulaukti tokio aštraus ir tiesaus trenerio Alfredo Lifšico klausimo: „Ar nori važiuoti treniruotis su Alexanderiu Gustafssonu?“ Kylanti Lietuvos mišrių kovos menų žvaigždė net nesuabejojo: „Aišku, kad noriu“. Trisdešimtmetis švedas A. Gustafssonas šiuo metu „Ultimate Fighting Champioship“ (UFC) pusiau sunkaus svorio kategorijos reitinge užima pirmą vietą. Aukščiau už jį – tik kategorijos čempionas Danielis Cormieras.

„Buvo tikrai keista ir nemalonu, visa publika juokėsi, krykštavo, fotografavo, jausmas tikrai buvo ne iš geriausių“, - prisiminė savo pirmąsias varžybas vienas perspektyviausių šalies kultūristų Justas Poliakus. 2011-aisiais aštuoniolikmečiui J. Poliakui scenoje teko atsistoti šalia vieno iš tituluočiausių atletų – Arūno Vandžio. Varžybų vedėjas Gintaras Martinkėnas tada sugebėjo nevykusiai pajuokauti: pasiūlė patraukti nuo A. Vandžio tą vaiką. Publika prapliupo juoktis.

„Susidomėjau sportu, nes jaučiau poreikį patobulinti kūno formas ir atrasti veiklą, kurioje galėčiau išreikšti save, - prisipažino savaitgalį Lietuvos kūno rengybos varžybose sužibėjusi Eglė Gestautaitė.

„Manęs nuolat klausinėja apie jį. Kiekvieną dieną ir pats apie jį galvoju. Kiekvienas kareivis juk nori tapti generolu, - kalbėjo JAV gyvenantis ir sportuojantis boksininkas Egidijus Kavaliauskas. - Manęs vis klausia, koks yra mano tikslas. O koks jis galėtų būti? Tapti čempionu.

„Dievinau laiką namie tiesiog rūpinantis skalbiniais, vakariene ar paprasčiausiais namų remonto darbais, taip pat atsirado laiko susitikimams su draugais“, - prisiminė irkluotoja Donata Karalienė savo trumpas atostogas po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių, kuriose kartu su Milda Valčiukaite iškovojo bronzos medalius. „Leidau sau porą mėnesių nelipti į valtį bei vengiau irklavimo treniruoklio „Concepto“, energiją dažniausiai išliedavau ant bėgimo takelio ar mindama dviratį, - šypsojosi Donata.

„Tik išgirdęs savo vardą ir pavardę – Marius Žaromskis – užviriau. Mane užplūdo adrenalinas. Žengiant ringo link atrodė, kad esu tarsi plunksna. Tik prasidėjus kovai išmečiau savo varžovą iš ringo“, - pirmą savo profesionalią kovą prisiminė 36-erių kovotojas. Prieš septyniolika metų M. Žaromskis gimtuosiuose Šiauliuose ringe susitiko su Viktoru Kontrimu. Kova truko vos 23-is sekundes. Kojos smūgiu į galvą savo varžovą Marius pasiuntė į nokautą.

„Šis sportas pakeitė mane, padarė mane laimingesnę, suteikė galimybę keliauti ir pažinti pasaulį, susirasti naujų pažinčių ir bendraminčių, - Lietuvos bikinio kategorijos čempionė Diana Stankejeva. - O čempionės titulas – tai visų pastangų įvertinimas. Jis visiškai nieko nekeičia, gavau – esu laiminga – dirbu toliau“. Savaitgalį klaipėdietė triumfavo Norvegijoje: „Oslo Grand Prix 2017“ varžybose Diana iškovojo aukso medalį bikinio virš 169 centimetrų ūgio kategorijoje.

„Lietuvoje esu pasiekęs viską – maksimumą, dabar reikėtų pasidairyti į tarptautinę sceną, - užsiminė Lietuvos kultūrizmo čempionas, vilnietis Antonas Zajančkovskis. – Tačiau dabar nenoriu atskleisti savo planų, tegul tai lieka paslaptimi“. Čempionas nusišypsojo, išgirdęs klausimą apie Vilniaus Naugarduko gatvėje vieno iš pastatų rūsyje įrengtą sporto salę, kurioje sportuoja jau daugelį metų. „Yra susiformavęs naujas stereotipas, kad tokios salės nėra čempioniškos, - pabrėžė A. Zajančkovskis.

„Niekada. Gal tu išprotėjai?“ – taip būtų anksčiau sureagavusi atletiškoji Goda, jei kas nors būtų išdrįsęs pasakyti, kad ateis diena, kai vietoje nenustygstanti mergina penktadienio vakarais ramiai žiūrės filmus, anksti kelsis, gamins valgyti ir – „O, dieve“ – atsisakys saldumynų. „Atrodo, visada buvau priklausoma nuo saldumynų. Nesveikai juos mėgstu. Galėčiau maitintis blynais, varškėčiais, bandelėmis ir saldainiais, - juokėsi Goda Randakevičiūtė.

„Stvėrėme jautį už ragų,- šyptelėjo Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių vicečempionas irkluotojas Mindaugas Griškonis, paklaustas apie griežtą ir varginantį treniruočių režimą. Šiuo metu Lietuvos irkluotojų komanda treniruojasi Italijoje. „Tikėjomės, kad pirmaisiais olimpinio ciklo metais krūvis bus kur kas mažesnis, tačiau vėl juodai ariame, nors pasaulio čempionatas, iš kurios norime į Lietuvą parvežti medalius, šiais metais vyks tik spalio mėnesį“, - teigė irkluotojas.

Iš pradžių praėjo apatinis smūgis. Būm: akyse – žvaigždutės. Galva atsilošė, bet greitai grįžo prie gynybai paruoštų rankų. „Matau, kaip „pareina“ varžovo kelis, bandau dengtis, nuo mano rankos jis praslysta ir pataiko tiesiai į taikinį – duk... Ir tos dešimt sekundžių – tarsi sulėtintas filmas“, - savo šeštadienį patirtą nokdauną prisiminė kovotojas Sergejus Maslobojevas. „Atrodo, kad per tą laiką vyksta labai daug dalykų.

„Buvau paauglys, kai tėtis, kuris jau anksčiau buvo „kaitavęs“, mane išsivežė į Egiptą pakeliauti, - prisimena Mantas. – Ten pamatęs vietinį gulintį po palmę ir siurbčiojantį gėrimą iš kokoso susižavėjau tuo pusiau laisvamanišku gyvenimu. Pagalvojau, kad visai būtų smagu taip gyventi“. Būtent šios kelionės metu Mantas išbandė jėgos aitvarų sportą. „Užkabino. Tik grįžęs iš Egipto pradėjau planuotis kitą kelionę. Tuo metu man buvo vos aštuoniolika, - pasakojo pašnekovas.