Jaroslavas Melnikas

Dar apie kainas – kuo ilgiau gyvenu Prancūzijoje, tuo sunkiau sekasi suprasti, kiek mes Lietuvoje vargingesni. Iš pradžių man atrodė, kad esam nelabai vargingesni – maistas čia dažniausiai brangesnis, ypač perkant „normaliose“ parduotuvėse. Jau net nekalbant apie mėsą ir dešras, čia viskas brangiau, išskyrus, aišku, prancūziškus vynus ir sūrius (bet pačios prasčiausios rūšies). Pats pigiausias šokoladas kainuoja brangiau euro, maždaug keturis litus.

Gyvenimas vejasi, patvirtindamas mano mintis. Sakiau, kad prancūzai kitaip supranta pakantumą, ir štai Prancūzijos prezidentas kultūros ministru paskyrė buvusio prancūzų prezidento Fransua Miterano sūnėną. Prieš kelerius metus sūnėnas išleido knygą, kurioje pasakoja apie savo, kaip homoseksualo, gyvenimą. Ir nė vienas laikraštis nepasibaisėjo, nesimėgavo naujojo kultūros ministro asmeninio gyvenimo akimirkomis, kaip kad mes mėgaujamės kiekvienu mūsų politikų nusičiaudėjimu.

Paryžius – kaip gyva būtybė: man staiga susidarė toks įspūdis, kai devintą ryto išėjęs į gatvę pačiame centre (Saint-André des Arts), neišvydau nė vieno žmogaus. Tik po minutės pasirodė iš boulangerie (bulanžri, kepyklėlės) grįžtantis mesje su garsiąja bagete (ilgu batonu) rankoje. Dar po minutės praėjo dvi moterys. Ir vėl visiškai tuščia gatvė. Prabėgs vos valanda, ir pasirodys žmonės. O dar po valandos, apie pietus, aplinkinės kavinės bus prigrūstos.

Tolerancijos problema Lietuvoje šiandien labai aktuali. Tiesa, dažniausiai kalbama apie draudimus organizuoti gėjų paradus. Prieš kelis metus stebėjau tokį gėjų paradą Paryžiuje. Buvo labai linksma ir visai nebaisu. Gėjai patys iš savęs juokėsi – jie tiesiog kvailiojo! Kvailai rengėsi, kvailai mosikavo didžiuliais pripūstais falais–balionais. Tai buvo tarsi cirkas.

Netikiu savomis ausimis – biudžeto deficitas Prancūzijoje jau šiandien siekia 7% ir toliau auga. Prancūzija pinigų neturi, bet šiomis dienomis sumažino PVM restoranams nuo 19,5% iki 5%. Dėl to Paryžiaus restoranuose meniu kainos nukrito 10-20%. Ir ji pakėlė minimalią algą. Tuomet, kai JAV ir Anglijoje bankai atleidinėja darbuotojus, nes nėra pinigų jų algoms – visi Prancūzijos bankų darbuotojai savo vietose.

Vieną paskutiniųjų savo straipsnių baigiau tuo, jog Lietuva susikūrė kreivą veidrodį, į kurį žiūrint, galbūt ir norisi kišti galvą į kilpą. Iš čia, iš Paryžiaus, Lietuvą matai kitaip - ir imdamas pavyzdį iš prancūzų pieši visai teigiamą šalies vaizdą. Kodėl prancūzai taip mielai priima žmones iš postsovietinio regiono? Kodėl jie tiek laidų skiria mirštantiems Afrikoje negrams, vargšams Palestinos arabams? Aišku, didelę reikšmę turi ir tokie jausmai kaip gailestis, užuojauta, humaniškumas.

Lietuvoje užpuolami kitų rasių atstovai, vengiama tamsiaodžių sportininkų, dainininkių. Viena mano pažįstama vilnietė, pamačiusi gatvėje juodaodę merginą, pasakė man: „Aš ne rasistė, bet Dieve mano - kokia ji vis tik juoda! Košmaras!“ O juk mano pažįstama - žmogus su aukštuoju išsilavinimu, mokslo daktaras. Tai ir yra instinktyvusis rasizmas. Baisėtis kitos rasės, kitos religijos, tautybės žmogumi.

Daug proto – ne visada gerai. Vakarų civilizacija per daug rafinuota. Stebina, kiek daug išradimų, gerinančių gyvenimo patogumą. Pavyzdžiui, šiemet Paryžiuje įrenginėja naujus nemokamus tualetus– automatus, tiesiog gatvėse. Seniau į tokį tualetą nepatekdavo dienos šviesa – beveik kiekvienas tokiame tualete užsidaręs žmogus patiria klaustrofobijos  priepuolį. Dabar lubos peršviečiamos, užlietos dienos šviesa.

Kai gyveni svetimoje šalyje, neretai erzina smulkmenos. Šįryt nusprendžiau išsiųsti laišką į Lietuvą, tačiau pašte nebuvo vokų. Reikia pirkti dešimties vokų pakuotę (kainuoja dvidešimt eurų – septyniasdešimt litų!). Bet man reikalingas tik vienas. Vieno nėra. Galbūt yra kitame pašte. Galbūt supermarkete. Kitame pašte irgi neradau, o supermarkete (apėjau tris) nebuvo. Tai taip pat Prancūzija.

Vakar stebėjau, kaip prancūzai kovoja su įžūlumu – vaizdelis mane sukrėtė. Kavinės terasoje šalia manęs sėdėjusi madam paprašė kavos, o kai padavėjas atnešė jos gėrimą, dar ir „un verre d‘eau“, stiklinės vandens. Šalto vandens iš krano (kartais su gabaliuku ledo) prie kavos duoda nemokai. Dažniausiai jokių problemų nekyla. Vis tik, matyt, šįkart padavėjas buvo nekokios nuotaikos. Arba jam pasirodė, kad vandens reikėjo užsisakyti iš karto, o dabar, išeina, jis dusyk varinėjamas.

Krizės Prancūzijoje nėra – t.y., ji yra, bet jos nėra prancūzų smegenyse. Niekas iš politikų nerekomendavo uždrausti vartoti žodį „krizė“ kiekviename žingsnyje, kaip kad buvo mėginta Lietuvoje. Šis draudimas vartoti žodžius, turinčius neigiamos energetikos, susijęs su prancūzų kultūra. Nors prancūzų kalboje yra žodis „mirtis“, jo beveik niekas nevartoja. Kalba apie žmogaus „išėjimą“. Niekas nesako, kad mirė koks nors garsus žmogus – sako, kad jis „išėjo“. Tai ne atsitiktinumas.

Ar iš tiesų esame postsovietinė erdvė? Kai sėdausi į lėktuvą Vilniuje, Lietuvoje pylė šlykštus lietus. Paryžiuje ryškiai švietė saulė. Kaip gera gyventi Prancūzijoje, kurioje visuomet šviečia saulė ir kaip blogai amžinai lietingoje Lietuvoje. Čia kartoju daugelio lietuvių, kurie visaip juodina savo tėvynę, kai tik ją palieka, logiką. Tačiau šiandien Paryžiuje (jau trečia diena) pila lietus.