Už savo drąsą, pilietiškumą ir nenutrūkstamą pagalbą Ukrainai šiemet jis nominuotas „Lietuvos garbės“ apdovanojimui.
Gyvenimas Ukrainos labui – ne „savanorystė“, o pareiga
R. Savickas jau ne vienerius metus gyvena tempu, kurį pats apibūdina kaip nuolatinį judesį: skambučiai iš fronto, logistika, parama, susitikimai su kariais ir civiliais. Jis pats vengia žodžių „darbas“ ar „savanorystė“, nes, kaip sako, tai labiau pareigos jausmas. „Jeigu tu gali, padėti yra tavo pareiga“, – sako R. Savickas.
Į Ukrainą vyras keliauja ne tuščiomis: nuo maisto, patalynės, generatorių ir transporto iki, atrodytų, netikėtų, bet kare vis tiek labai svarbių dalykų.
„Ten važiuoja viskas – nuo lempučių iki pampersų… Patalynės labai daug važiuoja, nes jos tiesiog labai daug reikia. Ligoninės plūsta krauju, nespėja skalbti“, – pasakoja R. Savickas.
Jis taip pat mini ir dronų medžioklei naudojamus tinklus: „Kariai jais gaudo dronus – virš apkasų ištempi ir išsaugoji savo gyvybę.“
Tiesa, vienas ryškiausių R. Savicko istorijos epizodų – lemtingas sprogimas Pokrovske, po kurio jis neteko kojos. Dar prieš kelionę jis prisimena turėjęs keistą, sunkiai apibūdinamą nuojautą, kad greit nutiks kažkas blogo.
„Jutau tą skonį burnoje, mirties skonį“, – prisimena R. Savickas.
Kelios sekundės, kurios perskėlė gyvenimą
Įvykį Pokrovske R. Savickas prisimena tarsi sustabdytą laiką. Jis pasakoja, kad išsikraunant kariams atvežtą paramą jis pamatė pirmą raketą, kuri smogė į kitą kiemą.
„Kažkaip tai sureagavau, nukritau ant autobusiuko… Tuomet gavau tiktai iš akmenukų, lengvai per kuprą“, – sako R. Savickas.
Tačiau pavojus tuo nesibaigė. Bekalbant su fotografu Ričardu Grigu, jis pamatė artėjant dar vieną raketą – šįkart jau leidžiamą tiesiai jų link:
„Aš matau, kad leidžiasi raketa. Tada aš Ričardą sugriebiau už krūtinės ir mečiau“, – pasakoja R. Savickas. Jis akcentuoja, kad tą akimirką matė viską itin ryškiai: „Mačiau tą raketą sulendant į žemę, tą ugnį…“
Sprogimas, pasak jo, vyko tarsi sulėtintu režimu – taip, kaip būna ekstremaliose situacijose, kai protas fiksuoja detales, nors viskas trunka vos akimirką.
„Tas sustojęs laikas… Čia viskas krenta, čia viskas sukasi“, – prisiminimais dalijasi R. Savickas.
Prabudo su suvokimu, kad nebeturi kojos
Po sprogimo jis pasakoja dar bandęs judėti, bet netrukus suprato, kad yra sunkiai sužeistas. Toliau sekė greita, chaotiška evakuacija, kol galiausiai vyras atsidūrė ligoninėje. Deja, greitai paaiškėjusi situacija buvo negailestinga. „Prabudau su mintim, kad aš neturiu kojos“, – sako jis.
Ir net tą akimirką, kai pats buvo skaudžiausiame taške, R. Savickas pasakoja bandęs raminti kitus ligonius, gulinčius su juo palatoje.
Vis dėlto, R. Savickas atvirai sako, kad kojos netektis jo nesustabdė – veikiau netgi priešingai. „Aš pakliuvau į spąstus, likau be kojos, bet aš vis tiek išgyvenau… Ir su dar didesniu noru padėti Ukrainai“, – teigia jis.
Į karo zoną jis grįžo labai greitai – vos po kelių dienų nuo išrašymo iš ligoninės.
„Išėjau iš ligoninės spalio dvyliktą, o keturioliktą dieną aš jau vėl buvau Pokrovske“, – pasakoja R. Savickas.
Jis pripažįsta, kad po to patyrė ir daugiau pavojingų situacijų, tačiau viduje atsirado nauja būsena: „Tada aš supratau, kad aš nebebijau nieko.“
Įvykį iš arti matęs, kartu su juo buvęs fotografas R. Grigas prisimena akimirką, kai po sprogimo ligoninėje dar nebuvo aišku, kiek rimti R. Savicko sužeidimai:
„Mes priėjom ir paklausėm jo: „Kaip tu?“ Ir mes tada net negalėjom įsivaizduot, kad gali kažkas rimto būti. Va, gyvas, viskas tvarkoj... Galvojom, prisiminsim kaip nuotykį ateityje. O jis mums sako: „Man koją nupjovė“.
Tiesa, fotografas pabrėžia, kad net ir po tokio smūgio R. Savickas nepuolė savęs gailėtis.
„Jisai sako: „Ryčka, baik čia nesąmones kalbėt, galbūt būtų kitur atsitikę kas nors dar blogiau.“ Jis sako: „Mes džiaukimės, kad mes gyvi likom…“, – prisimena R. Grigas, akcentuodamas, jog būtent ši bendražygio laikysena jam įstrigo labiausiai.
Nežada sustoti, kol karas nesibaigs
Paklaustas, kada žada sustoti, R. Savickas atsako trumpai ir aiškiai: „Kai karas baigsis.“ Jis pabrėžia, kad dabar jam svarbiausia – išlikti veiksmingam ir nenutraukti pagalbos grandinės: nuo paramos vežimo iki pokalbių su kariais, kurie kartais skambina net tada, kai aplink girdisi sprogimai.
„Būna man ir naktį paskambina, kada reikia pasikalbėti… Jiems reikia paprasčiausiai pakalbėti“, – dalijasi R. Savickas.
R. Savicko besitęsiančią veiklą šiandien iš arti mato ir atsargos rezervo pulkininkas, „Pagalbos sparno“ tarptautinio paramos ir labdaros fondo direktorius Algis Šimonietis, su kuriuo jis vyksta į Ukrainą vežti paramos.
„Pagalbos sparnas“ teikia pagalbą Ukrainai jau nuo 2014 metų, o šiandien paramos konvojai į Ukrainą vis dar tebevyksta nuolat.
Anot jo, po patirtos traumos R. Savickas ne tik nepalūžo, bet tapo pavyzdžiu kitiems: „Po tų įvykių, kur neteko žmogus kojos, jisai atsistatė labai greitai morališkai ir pradėjo labai veiksmingai dirbti toliau.“
Jis pabrėžia, kad R. Savickas išsiskiria disciplina ir savo vidiniu stuburu.
„Ričardas supranta, kas yra disciplina, įsipareigojimas ir garbės kodeksas. Čia yra trys dalykai, be kurių negalima dirbt. Absoliučiai“, – teigia A. Šimonietis.
Pasak jo, net pavojingiausiose situacijose R. Savickas išlaiko ramybę ir ją perduoda kitiems: „Jisai labai, labai ramiu balsu sako: „Viskas bus gerai, viskas bus gerai, viskas tvarkoje.“
Apie R. Savicką pasakoja ir Robertas Juknevičius, dar vienas paramos fondo „Pagalbos sparnas“ atstovas, atsakingas už saugumo koordinavimą. Judviejų keliai susikirto 2022-aisiais, prasidėjus plataus masto invazijai.
„Susipažinome labdaros rinkime ir vežiojome ją tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje. Kadangi interesai tie patys – padėti Ukrainai – greitai buvo surasti bendri sąlyčio taškai“, – teigia R. Juknevičius.
Jis Ričardą apibūdina paprastai, bet aiškiai: „Nesiskundžia valdžia ar dar kažkuo – daro, juda ir nesustoja.“
Anot jo, net ir po didžiulės asmeninės nelaimės R. Savickas nepasitraukė.
„Visos nelaimės, patirti sunkumai… Dauguma gal pasiduotų ir nueitų kitais keliais, o jisai toliau siekia tikslo, toliau dirba, Lietuvos vardą garsindamas Ukrainoje, ir nesustoja esant sunkumams“, – sako R. Juknevičius, įsitikinęs, kad būtent šios savybės ir daro jį vertu „Lietuvos garbės“ apdovanojimo.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
