Legendinė Žana d’Ark - kas ji? Ragana, kvaištelėjusi, aiškiaregė? Šios nepaprastos merginos likimas iki šių dienų neduoda ramybės tyrinėtojams.
Ko gero, sunku rasti paslaptingesnę heroję nei Žana d’Ark. Pradedant vardu, kuriuo gyvenime niekas jos nevadino, baigiant mirtimi ant laužo, dėl ko ir rimti mokslininkai nesutaria. Yra netgi prieštaravimų dėl Žanos lyties. Tik neabejojama, kad tokia mergina iš tikrųjų egzistavo.
Valstiečių šeimoje gimusios paprastos piemenaitės iš Donremi kaimo Lotaringijoje gyvenimas sukosi Šimtamečio karo įkarštyje. Prancūzijai patekus į Anglijos gniaužtus, jauna mergaitė pasirodė tam, kad išgelbėtų savo tautą. Ji atkovojo Orleaną ir vėliau dar ne kartą sumušė anglų pulkus. Deja, drąsuolė pateko į nelaisvę ir 1431 m. buvo nuteista kaip eretikė, veikianti pagal velnio mokymus, mirti ant laužo. Tik 1920 m. Bažnyčia nacionalinę Prancūzijos didvyrę paskelbė šventąja.
Tačiau istoriniuose šaltiniuose esama neaiškumų net dėl Žanos mirties datos. Vieni mano, kad tai kovo 30-oji, kiti - birželio 14 diena, o treti - kad Žana buvo sudeginta 1432 m. vasarį.
Ne mažiau ginčų kelia ir mirties bausmės būdas. Egzistuoja hipotezė, kad pirmiausia jai nukirsta galva, o vėliau kūnas sudegintas. Istoriniuose dokumentuose yra išlikusios ir tikslios Žanos mirties bausmės aplinkybės - ji buvo vedama gobtuvo pridengtu veidu, nors paprastai pasmerktieji eidavo nepridengta galva. Todėl daugeliui tyrinėtojų kilo įtarimas, kad didvyrė buvo pakeista kita kaline - anglų archyvuose aptikta dokumentų, pagal kuriuos, praėjus devyneriems metams po tariamo Žanos sudeginimo, ji gaudavo valstybinę pensiją.
Kiti besidomintieji Orleano mergelės gyvenimu mano, kad ji pabėgo iš kalėjimo slaptu tuneliu. Rasta duomenų, įrodančių, kad Žanos brolis gerokai po jos tariamos mirties tarpininkavo sesers ir karaliaus bendravimui.
Taigi manoma, kad Prancūzijos didvyrės mirtis tebuvo puikiai surežisuotas ir ne mažiau puikiai suvaidintas spektaklis.
Per teismo procesą teisiamoji nesutiko atskleisti savo pavardės ir ilgą laiką nenorėjo įvardyti savo tėvų. Tik po daugiau nei mėnesio mergina pareiškė, kad jos tėvas - Žakas d’Arkas, o motina Izabela Rome. Savo teisėjams ji sakė: “Mane vadina Žana Skaisčiąja.” Be to, minėjo, kad vaikystėje ją vadindavo Žaneta. Įdomu tai, kad nė viename iš dokumentų mergina nevadinta Žana d’Ark. Visur ji - Žana Skaisčioji arba Žana Mergelė.
Karaliaus Artūro padėjėjo pasakų burtininko Merlino senovinė pranašystė skelbė: “Vienos moters pražudyta karalystė gali būti išgelbėta kitos.” Panašias pranašystes priskirdavo ir kitiems ne tik legendiniams, bet ir istoriniams personažams. Visų jų esmė buvo ta, kad ateis Mergelė, kuri išgelbės Orleaną, ir karalystė vėl grįš į tikrojo monarcho rankas.
Pati Žana prisipažino, jog “ne kartą” apstulbino priešus savo kardu. Be jo, kovose Orleano mergelė naudodavo ir kirvį, specialiai jai pagamintą su išgraviruota raide J. Tai pirmoji jos vardo (Jeanne - pranc. red. past.) raidė.
Žanai net buvo suteikta teisė turėti savo vėliavą. Nežinoma, kokios buvo jos spalvos, - tai dar viena Mergelės mįslė. Burgundų metraštininkas rašė, kad visoje karališkojoje armijoje “iš prancūzų senjorų tik viena Žana turi teisę išskleisti vėliavą”.
Maža to, Žana nešiojo “auksinius pentinus”, kokius galėjo turėti tik įšventintieji į riterių ordiną.
Žvelgdami į berniukišką Žanos figūrą ir manieras, kai kurie manė, kad tai ne mergina. Kad būtų patikrinti gandai, net dukart atliktos medicininės apžiūros. Žana pasirodė esanti moteris. 1,58 metro ūgio Žana neatrodė labai vyriška ar nepatraukli kaip moteris. Jos ginklanešys Žanas d’Olonas teisinamajame procese pareiškė, kad Mergelė buvo gražuolė ir turėjo vyrams patrauklią krūtinę. Vis dėlto tais laikais buvo labiau vertinamos apkūnokos gražuolės ilgais plaukais. Žana trumpai kirptais plaukais, kad netrukdytų nešioti šalmo, ir liesa figūrėle ne visai atitiko grožio etaloną.
Savo kareivius, kurie mūšio išvakarėse traukdavo pas laisvo elgesio mergužėles, ji gerokai bausdavo - vaikydavosi po visą stovyklą sėdėdama ant žirgo bei mojuodama ir net sužeisdama garsiuoju savo kardu, paveldėtu, kaip teigiama kai kurių istorikų, iš tikrojo tėvo Luji Orleaniečio.
1456 m. liepos 7 d. popiežius Kalikstas III reabilitavo Orleano mergelę. XX a. Žana d’Ark buvo beatifikuota (1909 m.), o 1920 m. kanonizuota. Ji paskelbta Prancūzijos, Ruano ir Orleano globėja.
Teksto autorė Raimonda Baublytė.
