Tichonovas buvo visų mylimas ir mėgstamas. Jis puikiai vaidino, visada labai taikliai perteikdavo savo personažo išgyvenimus ir patyrimus. Negana to - tiesiog meistriškai mokėjo sužavėti moteris, tad aktorės mielai sutikdavo su juo filmuotis meilės scenose. Ypatingą ryšį jis turėjo ir su gyvūnais. Filmuojant „Septyniolika pavasario akimirkų“ prie aktoriaus priėjo šuo, tiesiog gatvėje, o operatoriai užfiksavo iš anksto nesurežisuotą sceną. Pagal filmo scenarijų žvalgybininkas Isajevas gyveno vienas raudonų plytų name Berlyne. Kai buvo baigtas „Sdeptyniolikos pavasario akimirkų“ filmavimas, Tichonovas įsigijo lygiai tokį patį namą, ir iš tiesų gyveno jame vienas daugelį metų.
Vaikystėje Tichonovas buvp kaip visi - kartu su draugais mėgo retkarčiais parūkyti, vogdavo obuolius iš kaimyno sodo ir netgi pasidarė sau tatuiruotę - užsirašė „Slava“. (Slava – vardo Viačeslav trumpinys, šis žodis taip pat reiškia šlovę - aut.past.). Vaikystės draugai Tichonovą prisimena kaip paprastą vaikinuką, šiek tiek nedrąsų, bet labai draugišką.
Baigęs vidurinę mokyklą, Tichonovas dirbo suvirintoju ir apie aktorystę dar negalvojo. Vieną dieną įvykus nelaimingam atsitikimui, būsimasis aktorius vos neprarado regėjimo, tačiau medikams pavyko jį išgelbėti. O vėliau jo didžiąja gyvenimo meile tapo kinas. Kelis kartus pamatęs filmą „Ugnikalnis“ Tichonovas nutarė, kad nori tapti aktoriumi. Tėvas manė, kad sūnui reikalinga vyriška profesija, motina jo irgi nepalaikė. Jaunasis Slava su tėvais nesiginčijo, tačiau ir savo sprendimo nekeitė.
Siekdamas įgyvendinti svajonę, vaikinas išvyko į Maskvą. Vis dėlto jo kelias į šlovę nebuvo lengvas. Tichonovo ilgai nepastebėjo kino režisieriai. Per dešimt metų jam neteko suvaidinti nė vieno rimto vaidmens. Padėtis pasikeitė, kai jaunas režisierius Stanislavas Rostockis pakvietė Tichonovą atlikti traktorininko Matvėjaus vaidmenį filme „Reikalas buvo Penkove“, kurį Pirmojo Baltijos kanalo žiūrovai matys jau vasario 9 d.
Šis filmas jam buvo lemtingas - pagaliau Tichonovą pastebėjo kiti režisieriai. Vis dėlto dėl gerų vaidmenų jam teko nuolat kovoti. Norėdamas įgyvendinti savo didžiąją svajonę – suvaidinti Andrėjų Bolkonskį filme „Karas ir taika“, jis net tris kartus teikė savo kandidatūrą, kol galiausiai įtikino režisierių Bondarčiuką atiduoti šį vaidmenį būtent jam. Deja, rezultatu nebuvo patenkintas nei aktorius, nei režisierius. Po šio filmo Tichonovas netgi norėjo palikti kiną visam laikui, ir kurį laiką išties nebesifilmavo. Didžiuoju jo sugrįžimu laikomas filmas „Sulaukime pirmadienio“, kurį šeštadienį taip pat rodys Pirmasis Baltijos kanalas.
Asmeninis Tichonovo gyvenimas nesusiklostė sėkmingai. Aktorius buvo vedęs du kartus. Iš pirmosios santuokos turėjo sūnų, kuris mirė nuo narkotikų perdozavimo, o iš antrosios - dukrą Aną. Sukrėstas sūnaus mirties, Tichonovas užsisklendė savyje ir vėmė vengti bet kokio viešumo ir žiniasklaidos, retai pasirodydavo oficialiuose renginiuose.
Viačeslavas Tichonovas mirė gruodžio 4 d., 2010 metais. Išsipildė žymios būrėjos Vangos pranašystė, pas kurią Tichonovas lankėsi jaunystėje. „Laukia ilgas gyvenimas, šlovė iki dangaus, kurią atneš karininko apranga ir vieniša siela“. Tik žmonės nieko nežinojo apie jo sielą. Jie tiesiog įsiminė labai stiprų, labai talentingą, vyrišką ir žavų aktorių.
Užs.nr. 1072R
