Kalbant apie bioenergetikus šurmuliuoja pats tikriausias turgus: vieni įtikinėja stebuklingai išsigydę fizinius ar psichologinius negalavimus, kiti skeptiškai vertina ar net koneveikia bioenergetikų galia tikinčiuosius. Štai Marina, kilusi iš Kyjivo, į Lietuvą prieš kurį laiką atvyko norėdama skleisti savo žinias.
„Bioenergija yra dvasios, sielos energija. Tai iš esmės mistinė energija, susimaišanti su žmogaus vidiniais jausmais, meile“, – terminą paaiškina pašnekovė.
Pati Marina bionergetine terapija pradėjo užsiimti dar jaunystėje – viskas dėl to, kad norėjo kuo daugiau gilintis į save ir savo kūną. Niekam jau ne paslaptis, kad žmogus – tai ne vien materialus kūnas, bet ir suma energijų, kai kurios iš jų jau seniai žinomos mokslininkams: tai smegenų elektros spinduliavimas, neutronai ir neutrinai, iš kurių sudaryti atomai ir, žinoma, bioenergija arba biolaukai.
Bioenergetikai tvirtina, kad žmonės keičiasi energija pastoviai, netgi kai miega ar tyli. Mūsų energetinio lauko sąveikavimą su svetimu mes jaučiame pasąmoningai ir reaguojame – arba pasikeitusia nuotaika, arba fizine būkle. Pati bioenergetikos specialistė, kad bioenergetinio gydymo būdų yra daugybė.
„Yra įvairiausių bioenergetinio gydymo būdų, pradedant nuo gydymo rankomis, akmenimis, gongais, ir baigiant mintimis. Tokio pobūdžio paslaugas reklamuojančių skelbimų ir net sukurtų internetinių svetainių yra tikrai daug. Internete galima rasti skelbimų, kuriuose rašoma, kad kosmoenergetikos meistras seansus atlieka ir nuotoliniu būdu, jų poveikis yra toks pat stiprus“, – užsimena Marina, bionenergetine terapija užsiimanti jau daugiau nei 10 metų.
Anot jos, tokie bioenergetinio gydymo seansai dažniausiai kainuoja nuo 20 eurų iki 100 ir daugiau. Kaip sako Marina, viskas priklauso nuo gydymo pobūdžio (tai galima padaryti internetu ar telefonu) ir nuo seanso trukmės. O kaip ji padeda netikintiems bioenergetikos galia?
„Aišku, visada yra žmonių, kurie netiki tokiais dalykais. Tad dažniausiai pas mane ateina norintys gilintis į savo sielą, tobulėti ir savo dvasią pažinti norintys žmonės. O tuos, kurie yra skeptikai, prisijaukinu, – šypteli Marina. – Jei nori, tai ir įtikinėti daug nereikia.“
Nenorėjo tikėti karu
Marina beveik visą savo gyvenimą gyveno Ukrainoje, tad prasidėjus karui ji puikiai prisimena momentą, kuris iki šiol itin giliai įsirėžė galvoje.
„Aš pati esu iš Kyjivo, bet prasidėjus karui buvau pas mamą Dnipre. Pamenu, kad 5 ryto nugriaudėjo didžiulis sprogimas šalia oro uosto. Net langai drebėjo, nes mano mama gyvena visai netoli oro uosto. Tai buvo tokie stiprūs sprogimai, kad mes labai stipriai išsigandome, nes net nenumanėme, kad prasidės karas. Paskui prasidėjo visiškas chaosas, panika. Tik vėliau iš žiniasklaidos sužinojome, kad rusai mėto bombas įvairiuose Ukrainos oro uostuose, ant svarbių pastatų, infrastruktūros. Prasidėjo panika – žmonės skubiai bandė išvykti iš savo miesto, iš šalies“, – pirmąsias karo akimirkas prisiminė ji.
„Niekas nenorėjo tikėti, kad mūsų broliai rusai, su kuriais dalijamės panašia kultūra ir kalba gali šitaip padaryti mums. Nors Europa, Amerika skelbė, kad karo grėsmė didžiulė ir rusai gali bet kada atakuoti šalį, niekas tuo nenorėjo patikėti iki tol, kai pradėjo kristi bombos“, – sako Marina.
Kaip sako pati Marina, ji iš šalies išvyko jau seniai suplanuotais darbo reikalais – su visais, chaoso metu, namuose paliko visus dokumentus. Ji sako, kad namus teko palikti su širdgėla ir mintimi, kad galbūt greitai namo neteks grįžti.
„Namus man palikti buvo tikrai sunku, bet turėjau išvykti į Europą dėl darbo planų. Pirmomis karo dienomis išvykau iš Ukrainos ir mačiau, kokios būsenos žmonės išvykdavo, mačiau, kokios eilės buvo stotyse ir oro uostuose. Dažniausiai iš šalies išvykdavo moterys, nes bijojo dėl savo vaikų, dėl jų ateities. Žmonės iš šalies vykdavo taip, kaip tik galėdavo – žinau, kad laivų kajutėse, kurios skirtos 4 žmonėms, dažnai būdavo sutalpinama net 14 asmenų.
Kai kurie mano draugai slėpdavosi rūsiuose, kur nebūdavo nei vandens, nei maisto, nei tualeto, net po 10 dienų. Su keliais bičiuliais man bekeliaujant reikėjo slėptis metro – ten po mums susimaišė dienos su naktimis, nežinojome, koks laikas. Labai kentėjo mūsų psichologinė sveikata“, – atvirauja moteris.
Padarys viską
Nesibaigiant karui, mažai galimybių išvykti ir iš šalies. Ten pasilikę ir Marinos giminaičiai. Ji sako, kad dažnai tenka pasinervinti dėl šeimos, kuri iki šiol pasiliko Ukrainoje.
„Mano visi šeimos nariai dabar įstrigę Ukrainoje, kadangi nieko iš ten neišleidžia. Moterys išvis net nenori iš ten išvažiuot, o nori padėti kovoti kaip tik gali. Mano mama – gydytoja ir jos tiesiog neišleidžia iš darbo, kadangi itin reikalingi gydytojai, kurie galėtų padėti gydyti sužeistuosius. Jų niekas negali pakeisti.
Tačiau dažnai jiems skambinu, kalbuosi. Kartais būna labai prastas ryšys ir man tenka jaudintis dėl jų gerovės, ypač perskaičius naujienas apie bet kokius įvykius, kurie vyksta šalia jų. Dabar žmonės išvis jau priprato prie pavojaus sirenų – dažnai net į jas nereaguoja ir niekur nesislepia. Labai noriu grįžti namo ir pamatyti mamą, nes jos nemačiau nuo pat karo pradžios“, – susirūpinusi tikina Marina.
„Noriu padaryti viską, kad mano šeima išvyktų iš Rusijos ir kad jie būtų saugūs. Nežinau, kaip jie dabar jaučiasi, bet gyventi nuolatinėje psichologinėje įtampoje tikrai neįmanoma. Tai ne gyvenimas, o tik sveikatos gadinimas. Skaičiau, kad taip pat daugybė žmonių dėl streso dabar serga. Labai tikiuosi, kad man pavyks iš šalies išvežti mamą, sesę ir jų vaikus, kurie ten liko, į Europą“, – sako ji.
Kaip sako moteris, nors ir aplinkui griaudi bombos, o žmonės nuolat patiria skausmą, ukrainiečiai toliau tiki pergale. Taip ir jos šeima – nors ir sunku, šypseną jie pajėgia išspausti.
„Mano šeima iš paskutiniųjų laikosi už tos vilties, kad viskas bus gerai ir kad mes laimėsime ir galiausiai mums padės kitos šalys. Mes, ukrainiečiai, matome, kad turime paramą iš Europos šalių, kad jie mums padeda kovoti, tiekia ginklus ir todėl tikime, kad yra galimybių laimėti karą. Daugybė mano draugų jau dabar pradeda po truputį grįžti į Ukrainą su viltimi, kad viskas bus gerai ir kad jie galės gyventi normalų savo gyvenimą.
Dabar toje šalyje atsidaro jau ir parduotuvės, restoranai, pradeda busti gyvenimas, nors niekas negarantuoja, kad bombos visko, kas sukurta iš naujo, nesunaikins. Todėl ukrainiečių tautą laikau labai stipria“, – dalijasi moteris.
Nors ir pačioje Lietuvoje dažnai girdime žmonių panieką ir pasipiktinimą rusais, Marina teigia neapykantos jiems nejaučianti. Ji itin dėkoja lietuviams, kurie, anot jos, nuolat palaiko ir padeda ukrainiečiams, iškabintomis vėliavomis ir sudainuotomis dainomis tik rodo vienybę ir brolystę.
„Manau, kad apskritai rusai nėra blogi žmonės, tačiau jiems yra išplautos smegenys ir dėl to jie nesuvokia tikrosios situacijos. Labai tikiuosi, kad jie pagaliau atmerks savo akis ir atvers širdis visiems dalykams, kurie šiuo metu vyksta pasaulyje. Man Rusija šiuo metu labai panaši į karo metų Vokietiją, kada jie tiesiog visi galvoja, kad taip laisvina pasaulį. Rusija tikrai labai graži šalis su daugybe šaunių žmonių, iš kurių taip pat yra tokių, kurie protestuoja prieš karą Ukrainoje ir mus aktyviai palaiko.
Anksčiau man darbo reikalais dažnai tekdavo bendrauti su rusais, bandydavau jiems paaiškinti, kad žudomi nekalti žmonės ir kad karas neturi priežasties. Tačiau greitai supratau, kad jie net neklauso ir nesistengia tikėti tuo“, – su apmaudu taria ji.
„Tačiau labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra tiek daug šilumos ir pagarbos ukrainiečiams. Jaučiuosi čia lyg namuose ir noriu padėkoti visiems, kurie mus palaiko“, – padėką reiškia Marina.
