Amerikiečių armijos karininkas šeštąjį dešimtmetį pirmą kartą pateko į Izraelį. Kartą jis pamatė asilu jojantį vyrą, kuriam iš paskos pagarbiu atstumu ėjo jo žmona, kažką nešdama ant galvos.
Jo draugas iš vietinių gyventojų paaiškino, jog tikėjimo tradicijos visada reikalavo, kad žmona sektų paskui vyrą deramu atstumu ir kad krovinius nešioti priklauso jai. Po poros dešimtmečių tas pats karininkas vėl pakliuvo į Izraelį ir iš pradžių nepatikėjo savo akimis, kai pamatė, jog moteris, trilinka susirietusi po sunkia našta, eina maždaug per dešimt metrų pirma vyro, kuris labai patenkintas joja asilu.
Karininkas labai susidomėjęs paklausė savo draugo, kaip čia yra — gal pasikeitė tradicija, reikalaujanti, kad moteris sektų vyrui iš paskos. „Ne, — atsakė šis, — bet ką gali žinoti — gal tame kelyje, kuriuo ji eina, kur nors pakasta mina!"
Tiesiog trūksta žodžių apsakyti, kaip per du tūkstančius metų buvo iškraipomi Šventojo Rašto žodžiai: „Jūs, žmonos, būkite klusnios vyrams, kaip dera Viešpatyje." (Laiškas kolosiečiams, Kol 3,18.) O juk jie reiškia tik tai, kad moteriškasis pradas in turi padėti vyriškajam pradui jang, parodyti jam teisingą kelią. Biblijoje labai dažnai naudojami palyginimai ir alegorijos, kaip tik dėl to ji ir tinka kaip dvasinis vadovas visoms gyvenimo situacijoms. Tačiau kas gali būti blogesnio už tai, kai Biblija pradedama aiškinti pažodžiui? In ir jang, paprastai šnekant, yra pasąmonė ir sąmonė, ir pasąmonė turi tarnauti sąmonei. Sąmonė yra atrenkantis, o pasąmonė vykdantis organas. Taigi logiška daryti išvadą, kad pasąmonė turi klausyti sąmonės, tarnauti jai.
Jei, pavyzdžiui, jus pradeda kamuoti košmariški sapnai, tai reiškia, kad jūsų moteriškasis pradas, pasąmonė, sako jūsų sąmonei: „Tu užtvindei mane neigiamais dalykais, liaukis vieną kartą!" Siaubo sapnais pasąmonė ginasi nuo dvasinių nuodų — neigiamų minčių, kadangi pasąmonė, kaip žinoma, visada stengiasi išreikšti pati save, siekia saviraiškos. Jei neatpažinsime per košmariškus sapnus mums duodamų ženklų ir nesuprasime, ką jie reiškia, tai vėliau bus labai netikėti neigiami dalykai: finansinės nesėkmės, ligos, nelaimingi atsitikimai ir panašiai. Jei mes nesistengiame įsiklausyti į savo sielos balsą, tai ji ras būdą pasakyti aiškiai, ką nori. Pasąmonė pati pasirinkti nemoka, ji tik priima viską, kas jai duodama, ir įgyvendina, kas nurodoma. Ji yra tarsi dirva, į kurią pasėta sėkla sudygsta ir išaugina vaisių, tik jau ne nuo dirvos priklauso, kokie tie vaisiai bus — naudingi ir skanūs ar nuodingi. Taigi būkite budrūs ir atidžiai įsiklausykite, ką pasąmonė sako jums.
Kalbėdamas apie in ir jang, dr. Merfis sykį papasakojo tokią istoriją. Šeštajame šimtmetyje Aleksandrijoje vyko Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kuriame dalyvavo visų didžiausių Bažnyčios bendruomenių vyresnieji. Susirinkimo tikslas buvo išsiaiškinti, ar ir moterys turi sielą. Bažnyčios tėvai karštai ginčijosi, plūdosi, įžeidinėjo vieni kitus, net svaidėsi vyno ąsočiais, o galiausiai nutarė balsuoti. Ir tik vieno balso persvara, mano mielosios ponios, buvo nuspręsta, kad ir jūs turite sielą. Taigi matote, iki kokių nesąmonių galima nusiristi vien dėl to, kad kartais nuostabiausios Biblijos tiesos aiškinamos pažodžiui, klaidingai. Ir nepamirškite, kad tai, kas viduramžiais vyko visame pasaulyje, dar ir šiandien tebevyksta arabų šalyse, kur prisidengus religija buvo vykdomi ir dabar dar tebevyksta siaubingi dalykai. Dažnai religiniai vadovai buvo ir kartais tebėra masinių žudynių iniciatoriai. Prisimenate, kaip Chomeinis remdamasis islamu leido persekioti, kankinti ir žudyti žmones. Ir kada baigsis toks fanatizmas? Čia dar kartą priminsiu Adolfą Hitlerį, kuris kadaise leido sudygti savo pasąmonėje mažytei neapykantos žydų rasei sėklelei, kuri taip baisiai išsikerojo ir suvešėjo. Dėl tos jo beprotiškos neapykantos buvo išžudyta milijonai nekaltų žmonių. Tik kai beveik visas laisvasis pasaulis tai beprotybei pasipriešino savo dvasine ir materialiąja energija, ją pavyko sustabdyti. Tačiau kokia kaina? Hitleris yra puikus pavyzdys, kad galima pasiekti viską, jei tik ilgai ir atkakliai laikysies savo svajonės, visą laiką kurstysi ją. Aišku, kad tai pats neigiamiausias pavyzdys, koks tik gali būti. Jei tokia energija būtų panaudota kūrimui, žmonijos pažangai, tai sunku net įsivaizduoti, kokių teigiamų rezultatų pasaulis būtų susilaukęs. Deja, tada buvo dar ne laikas. Ir dabar netrūksta vyrų ir moterų, kurie kamuojasi vien dėl to, kad neteisingai interpretuoja Šventąjį Raštą. Daugelis santuokų, kurių jau seniai nebegalima vadinti santuoka, tęsiamos pačiomis nepalankiausiomis dvasinėmis sąlygomis vien dėl to, kad šeštasis Dievo įsakymas liepia: „Nesvetimauk". Tačiau šis Dievo įsakymas vėlgi susijęs su in ir jang: negalima nutraukti ryšio tarp jų vien dėl to, kad viena dalis negali užtikrinti tavo gerovės: tai gali jų abiejų harmoninga sąveika. Pavyzdžiui, kiek daug moterų kasdien kenčia pažeminimus, engimą, net mušimą vien dėl to, kad pažodžiui interpretuoja Bibliją. Jos turėtų išsivaduoti iš tų nepakenčiamų sąlygų, nutraukti santuoką ir vienos ar su savo vaikais pradėti geresnį, žmoniškesnį gyvenimą. Manau, kad suprantate, ką tuo noriu pasakyti ir kad jokiu būdu neraginu dėl kokios nors smulkmenos iš karto pulti skirtis. Tačiau kartais reikia būti pasiryžusioms žengti tokį žingsnį savo gyvenime, už tai jums tikriausiai dėkos ir jūsų vaikai, kurie kartais tiesiog pražysta ir netgi mokytis ima geriau, kai nebeslegia nedarnaus tėvų vedybinio gyvenimo psichologinis krūvis.
Pažįstu ir tokių moterų, kurios tvirtai pasiryžusios likti su savo vyrais, nors šie jas visą laiką apgaudinėja, girtuokliauja, o grįžę į namus daro viską, ką Dievas yra uždraudęs. Kai tokios moterys klausia manęs, ką daryti, aš visada sakau joms tą patį: „Jokioje Biblijoje nerašoma, kad reikia leisti save žeminti ar engti. Kai vedybinis gyvenimas nusmunka iki tokio lygio, turi pakakti drąsos padaryti išvadas ir vėl subalansuoti savo vidinius partnerius — sąmonę ir pasąmonę. Kiekvienas turi atsakyti prieš savo sąžinę, ar jis padarė viską santuokai išsaugoti. Jei jo sąžinė rami, tai tada belieka skyrybos. Jei vyras žiūri į žmoną tik kaip į tarnaitę, tai jai geriau nebegyventi kartu su tokiu despotu. Gal girdėjote tokį anekdotą: vienas vyras sako savo kolegai: „Žinai, aš pirkau skalbimo mašiną." Jo pašnekovas atsako: „O aš ją vedžiau." Sutuoktuvių liudijimas nesuteikia teisės dvasiškai ir fiziškai kamuoti žmoną. Jei gyvenate kartu kupini neapykantos ir pykčio, jei apgaudinėjate vienas kitą, pykstatės, vaidijatės ir tokiomis priemonėmis dieną ir naktį dirginate savo pasąmonę, tai taip laužote santuokos ištikimybę, apie kurią kalbama Biblijoje. Mat tada jūs pažeidžiate harmoniją su savo pasąmone ir atveriate vartus tokioms ligoms kaip skrandžio opa, vėžys bei tokioms negerovėms kaip amžinas pinigų trūkumas ir kitoms blogybėms, kurios visiškai nesiderina su sveikata, laime, harmonija ir gerove. Todėl milijonai žmonių santuokos ištikimybę yra sulaužę jau po daug kartų, nors kai kurie iš jų formaliai gal niekada ir vedę nebuvo. Kas kupinas pykčio ir neapykantos, nepasitenkinimo, tas jau išsiskyręs, ir kasdien tręšdamas tokius savo dvasinius ūglius tik skatina juos daugintis tarsi piktžoles, kol jos viską užgožia ir nustelbia.
Skaitykite dr. Merfio knygas, kuriose jis paprastais žodžiais aiškina didžiąsias Biblijos tiesas. Jos padės jums geriau ir laimingiau gyventi. Štai kelios iš tokių knygų, kurias norėčiau jums rekomenduoti:
„Jūsų pasąmonės jėga" (Ženeva, „Ariston" leidykla) „Mąstymo ir tikėjimo dėsniai" (Ženeva, „Ariston" leidykla) „Energija iš kosmoso" (Ženeva, „Ariston" leidykla) „Jūsų sielos stebuklas" (Ženeva, „Ariston" leidykla) „Subpasąmonė" (Miunchenas, „Das Besondere" leidykla) „Ekstrasensorinis mąstymas — jūsų nejutiminė jėga" (Miunchenas, „Das Besondere" leidykla).
Šios knygos turėtų padėti žmonėms, išaugusiems tam tikrų religinių suvaržymų sąlygomis, atsikratyti visų prietarų ir dogmų ir be jų laimingai gyventi toliau, neišsižadėjus tikėjimo ir vykdant religines priedermes.
Kai jūs, pavyzdžiui, lankydamas ligonį galvojate: „Tikiuosi, kad aš tokia liga niekada nesusirgsiu!", tai tokia su baime susijusi mintis vis dėlto neigiamai paveikia jūsų pačių sąmonę. Tačiau, jei jūsų viduje viešpatauja harmonija tarp sąmonės ir pasąmonės, tai jūsų vyriškasis pradas — sąmonė niekada nebandys neigiamai paveikti jūsų moteriškojo prado — pasąmonės, kaip kad geri sutuoktiniai niekada neskaudina vienas kito. Tačiau daugelis žmonių panašūs į šliaužiojančias gyvates, kurios temato tik batų kulnus ir klešnių apačią. Tuo noriu pasakyti, kad tokie žmonės yra savo teorijų ir alegorijų kaliniai ir iš esmės pripažįsta tik vieną - baimės — religiją.
Daugelis jaunų žmonių patys kasa sau duobę. Jie gyvena ne pagal galimybes: brangūs automobiliai, prabangios kelionės, brangios vakarienės, prašmatnūs drabužiai ir t.t, dažnai smarkiai viršija jų realias finansines galimybes. Jie perka megztinį ar kostiumą, už kurį reikia pakloti beveik visą atlyginimą, vien tik tam, kad pasipuikuotų prieš kitus ir parodytų, jog neatsilieka nuo naujausios mados. O kai išauga skolos ir bankas pradeda reikalauti grąžinti pinigus (kuriuos, kaip jie teigia tokiais atvejais, pats bankas vos ne jėga įsiūlė jiems savo įkyria reklama), tada ir prasideda sunkumai. Tuomet dažniausiai kaltinamas ir keikiamas viršininkas — tas išnaudotojas, kuris per mažai moka, teta, ta sena šykšti boba, užtūpusi savo pinigus, tėvai, nenorintys išsiskirti su savo santaupomis. Tik jis, anot jo, vienintelis nekaltas dėl susidariusios padėties.
Kai tokiems žmonėms imi aiškinti, kaip lengvai ir be vargo jie galėtų pasiekti visas tas gyvenimo gėrybes, kurių taip trokšta, tai dažniausiai tie žodžiai atšoka kaip žirniai nuo sienos dėl jų tingumo, rambumo, nenoro mėginti tuos patarimus įgyvendinti. Kad padėtis pagerėtų, būtina veikti, drausmingai tobulinti save. Už viską gyvenime reikia mokėti. Žodžiai „Taip, bet..." dar niekada neišsprendė jokios problemos. Aš pats turiu daug draugų ir pažįstamų, su kuriais lankiau tas pačias paskaitas ir seminarus, kurių knygų lentynose stovi tos pačios knygos, kaip ir mano, tačiau tik labai retas iš jų reguliariai kasdien treniruojasi. Kur kas daugiau tokių, kurie mėgsta tik gražiai pašnekėti. Jie gerai pasiruošę teoriškai, bet tingi teorines žinias panaudoti praktiškai.
Viena pažįstama, kuriai visą laiką trūksta pinigų, vieno seminaro metu paklausė manęs: „Klausyk, Peteri, kokia tavo profesija, ką tu dirbi?" Kai papasakojau jai apie savo darbą, kaip aš verčiuosi namų pardavimu, ji vėl pažvelgė į mane ir paklausė: „O ar rami tavo siela?" Ji pati visą laiką buvo prie bankroto ribos; ir šį kartą už paskutinius savo pinigus ji susimokėjo už seminarą. Ji buvo įsikalusi sau į galvą, kad visi pinigai, jei tik jie pelnyti ne fiziniu darbu, yra nešvarūs. Jai visada atrodė, kad turėdamas bent kiek daugiau pinigų už būtiniausią minimumą gali pakenkti sielai. Ji buvo tvirtai įsitikinusi, jog „mielas Dievas" nori, kad ji būtų neturtinga. Šiek tiek provokuodamas pasakiau, kad jai kuo puikiausiai sekasi įgyvendinti tokią savo nuostatą: tai, ką ji laiko „nešvariais pinigais", iš tikrųjų nepatenka jai į rankas — žodžiu, yra taip, kaip ji tvirtina savo pasąmonei. Kai man pasirodė, jog ji pradeda suprasti, ką aš tuo noriu pasakyti, pabandžiau padėti jai išsivaduoti iš tokios neigiamos nuostatos. Paaiškinau jai, kad pinigai — tai tik mainų priemonė, sugalvota tik dėl to, kad, pavyzdžiui, išaugintų avių ar jaučių į piniginę neįsidėsi. Taigi, kas prakeikia pinigus, tas prakeikia ir pats save, nes be pinigų šiame pasaulyje niekaip neišsiversi. Aiškinau, kad pirmiausia nuo jos pačios nusistatymo priklauso, kiek ji turės pinigų: tik tiek, kad vos vos sudurtų galą su galu, ar tiek, kad galėtų leisti sau pasinaudoti daugybe šio gyvenimo teikiamų malonumų. Pinigai sugalvoti tik tam, kad žmonės turėtų patogią nešiotis mainų priemonę.
Kas keikia pinigus, tam ne visi namie! Pažįstu ir tokių žmonių, kuriuos tūkstantis markių kišenėje degina kaip kokia žarija. Jie tiesiog negali nurimti, kol turi pinigų, nes jaučia nenugalimą norą kuo greičiau juos išleisti. Tačiau yra ir kitokių kraštutinumų — kai milijonierius vos nepatiria infarkto, sužinojęs, jog bankas pasivėlino viena diena inkasuoti čekį ir dėl to jis praras keletą pfenigų.
Ir vienas, ir kitas kraštutinumas yra nesveikas, kaip ir apskritai visokie kraštutinumai. Taigi jūs galite su pasitikėjimu kreiptis į savo pasąmonę, prašydami jums vadovauti. Ji padės jums. Išbandykite, ką rekomenduoju šioje knygoje, kurią kaip tik jums ir rašiau. Papasakoti kitiems apie kokakolos skonį galėsite tik tada, jei pirma paragausite jos pats. Taigi imkitės kurti patys sau teigimus ir vaizdinius. Skaitykite visas knygas apie tuos dalykus, kurios pateks jums į rankas, ir intensyviai domėkitės tuo, ką darote.
Taip treniruokitės bent pusę metų, ir aš užtikrinu jus, kad paskui ir patys nebenorėsite mesti pradėtojo darbo, kai pirmieji rezultatai parodys, jog einate teisingu keliu. Jūsų moteriškasis pradas in per visą gyvenimą duoda jums šimtus tūkstančių idėjų, tačiau jūsų mąstymas dažnai toks ribotas, kad tos idėjos dingsta be naudos, o jūsų in ir toliau nuoširdžiai ieško ir stengiasi pateikti jums ką nors gražaus.
dykai.lt
