Vaida Pilibaitytė, LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Kadangi viskas yra susiję, nėra vieno teisingo būdo veikti, nes kažkas vis tiek nukentės, kalbėdamas apie gamtą ir ekologiją, sako Raiso universiteto (JAV) mokslininkas Timothy Mortonas. „Paprastas pavyzdys – jei gerai elgsiesi su naminiais triušiais, nuskriausi jų parazitus. Taigi mes visi neišvengiamai esame šiek tiek veidmainiai. [...] Visos nuostatos ir veiksmai yra šiek tiek veidmainiški, šiek tiek neteisingi, nes viskas yra truputį sulūžę, trapu ir tarpusavy susiję“, – mano knygų „Hiperobjektai“, „Ekologiškas mąstymas“ autorius.
Kaip pastebi filosofas, įdomu tai, kad senosiose kultūrose nėra gamtos sąvokos ir žmonės nuolat deramasi su kitomis būtybėmis. Pavyzdžiui, kalba T. Mortonas, norint atidaryti duris, būtina pasimelsti rankenai: „Kai kuriose Amerikos indėnų kultūrose tai vis dar daroma. Būtina mandagiai elgtis, net su tariamai negyvais objektais. Nors galime ir neturėti didelio noro užmegzti pokalbio su alaus bokalu (nebent būtume kiek padauginę), manau, kad toks požiūris būtų naudingas aplinkosaugos judėjimui ir politikai.“
– Kodėl Jums įdomi ekologinė filosofija?
– Ekologijos klausimas visada kartu ir etinis, ir politinis, nes apima mūsų santykį su kitomis būtybėmis. Be abejo, kai kurios iš tų būtybių yra mūsų dalis. Evoliucija taip nulėmė, kad esame sudaryti iš kitų būtybių, esame iš jų kilę. Iš biologijos žinome, kad mumyse yra kur kas daugiau įvairių bakterijų genetinės informacijos, nei mano, kaip Timo Mortono, DNR yra manyje. Nuolat sugyvename su kitomis būtybėmis. Nėra jokio gryno, aiškaus, tvirto būdo nubrėžti liniją tarp to, ką laikome žmonijos istorija, ir to, ką anksčiau vadinome gamtos istorija, o dabar žinome kaip biologiją. Todėl galima sakyti, kad egzistuoja socialinė erdvė, kurioje yra ir nežmogiškosios būtybės. Istorija nėra vien žmonių istorija – ji apima visą geologinį laiką.
– Daug girdime apie tai, kad daugumą didžiųjų gamtos pokyčių lėmė žmonių veikla. Kaip toks matymas gali paveikti mūsų supratimą apie aplinkosaugos problemas ir jų sprendimo būdus?
– Tai, ką pasakysiu, galbūt nuskambės taip, tarsi ką tik grįžau iš Australijos dykynių. Kadangi asmens sąvoka negali būti taikoma tik man, turiu ją išplėsti ir pritaikyti, tarkime, šunims, žuvims arba net negyvoms būtybėms. Tai šiek tiek panašu į tai, ką ankstyvoji antropologija vadino animizmu. Tai tikėjimas, kad viskas yra gyva, viskas turi sielą: mikrofonas, auskaras, apyrankė ir šukuosena. Visi šie dalykai – savotiški žmonės.
Įdomu tai, kad tose kultūrose nėra gamtos sąvokos. Gamta yra abstrakcija. Bet ką darant, nuolat deramasi su kitomis būtybėmis. Galimas daiktas, kad, norint atidaryti duris, būtina pasimelsti rankenai. Kai kuriose Amerikos indėnų kultūrose tai vis dar daroma. Būtina mandagiai elgtis, net su tariamai negyvais objektais. Nors galime ir neturėti didelio noro užmegzti pokalbio su alaus bokalu (nebent būtume kiek padauginę), manau, kad toks požiūris būtų naudingas aplinkosaugos judėjimui ir politikai.
Akivaizdu, kad maždaug 12 tūkst. metų (nuo žemdirbystės atsiradimo) egzistavo labai griežta skirtis tarp žmonių, jų nuosavybės ir viso kito. Kaip dabar žinome, tai lėmė tokius reiškinius, kaip klimato atšilimas ir šeštasis masinis rūšių išnykimas. Mes, žmonės, esame atsakingi dėl to, kad per pastaruosius 60 metų išnyko, kiek žinau, pusė gyvūnų – banginių, aštuonkojų ir vabzdžių. Mes tai padarėme, nes socialinėje erdvėje nepalikome vietos kitoms gyvybės formoms, ignoravome tai, ko negalima ignoruoti.
– Jūs kalbate apie tamsiąją ekologiją, kuri, kalbant labai supaprastintai, ragina pripažinti, kad žmonijos padėtis labai prasta. Kokia iš to nauda?
– Man patinka pradėti nuo blogų naujienų. Man atrodo, kad tai realistiška ir suteikia palengvėjimą. Kai susapnuoji košmarą arba pripažįsti, kad esi siaubingoje padėtyje, pajunti palengvėjimą. Būti apimtam neigimo būsenos ilgainiui tampa labai skausminga, todėl geriau išgyventi sielvartą. Mano darbas yra padėti žmonėms baigti neigti, kad ne tik pastaruosius 200 metų nuo garo variklio išradimo, bet visus 12 tūkst. metų nuo žemdirbystės pradžios einame neteisingu keliu.
Kitas dalykas yra tai, kad tamsa nėra vien tik siaubingas dalykas. Ar žinote tokius „film noir“ žanro filmus, kaip „Bėgantis skustuvo ašmenimis“? Tai tokia meno forma, kuriai būdingas posūkis, kai pasakotojas ar detektyvas supranta, kad jis ar ji pats išties yra nusikaltėlis.
Su mumis dabar vyksta panašūs dalykai. Pradedame suvokti, kad su savo technologijomis, pramone ir intelektu mums beveik pavyko sunaikinti Žemę. Mums tai patvirtina mūsų pačių sukurti prietaisai. Taigi čia irgi yra toks keistas posūkis. Kitas svarbus posūkis tas, kad, siekdami išsivaduoti iš vienų sąlygų, mes sukūrėme kitas pražūtingas sąlygas. Kitaip tariant, siekdami išvengti klimato atšilimo, mes sukūrėme klimato atšilimą, tik kur kas stipresnį ir su labiau ilgalaikėmis pasekmėmis. Kaip visose tragedijose, bėgimas nuo lemties ir yra lemtis – kuo labiau bėgi, tuo labiau klimpsti.
O po visais šitais keistumais yra dar kitokių dalykų. Tai – savotiškas džiaugsmas, tam tikras saldumas, glūdintis tamsoje. Tą kelią mes ir privalome surasti, atrasti tą sambūvio su kitomis būtybėmis džiaugsmą. Nepaisant tos širdgėlos ir siaubo, kad tiek daug jų jau sunaikinome.
– Sudėtingus ir ilgalaikius ekologinius reiškinius, tokius kaip klimato kaita arba šimtus tūkstančių metų pavojingos išliekančios radioaktyvios atliekos, siūlote vadinti hiperobjektais. Kas tai yra?
– Man patinka žodis „hiperobjektas“. Prieš ketverius metus staiga kilo tokia mintis ir pradėjau galvoti, kaip tai būtų galima apibūdinti. Įsivaizduokite visus kada nors pasaulyje pagamintus polistireno puodelius. Kaip tai pavadinti? Tai juk hiperobjektas. Jo negali paliesti viso – tik nedidelę dalelę, bet gali apie jį galvoti ir apskaičiuoti. Klimato atšilimas irgi modeliuojamas galingais kompiuteriais – jo negali pamatyti ir paliesti. Gali pamatyti ir paliesti orus. Gali pamatyti ir paliesti kates, bet ne evoliuciją. Tačiau gali galvoti apie tai – katės yra to pasekmė. Kaip ir orai yra klimato pasekmė. Tai realūs dalykai, kurie nematomi ir nepaliečiami, bet apmąstomi. Juos ir vadinu hiperobjektais. Tai yra dalykai, kuriuose aptinkame save pačius.
Čia kaip filme „Žvaigždžių karai“, kai Hanas Solo ir Princesė Lėja supranta atsidūrę milžiniško kirmino pilve. Mes staiga supratome, kad negyvename visiškai neutralioje erdvėje, kur galime daryti, ką norime. Esame tame daikte, pavadinimu biosfera, o dar yra kitas didelis, ilgalaikis dalykas, pavadinimus klimatas. Mes esame tų didelių objektų dalis, esame juose įkliuvę ir, priešingai, nei manėme, negalime nuo jų pabėgti nei mintyse, nei juolab fiziškai. Pastaruosius 200 metų mes galvojome, kad pranokome savo istoriją ir gamtą. Šiomis aplinkybėmis man labai įdomi ironija, nes supranti – kad ir ką darysi, ištrūkti nepavyks.
– Taigi Jūs laikote save savotišku aplinkosaugininku?
– Praeityje buvau linkęs kritiškai vertinti įvairias aplinkosaugos iniciatyvas. Tačiau galbūt senstu arba mano filosofija plečiasi – dabar manau, kad visi būdai tinkami. Turi augintinį, paglostai katę – fantastiška, tai ekologiškas veiksmas. Pasodini medį, tau patinka medžiai – fantastiška, tai irgi tai. Nevalgai mėsos – puiku. Kad ir kaip keista, jei viskas yra susiję, nėra vieno teisingo būdo veikti, nes kažkas vis tiek nukentės. Paprastas pavyzdys – jei gerai elgsiesi su naminiais triušiais, nuskriausi jų parazitus. Taigi mes visi neišvengiamai esame šiek tiek veidmainiai. Manau, kad tai labai išlaisvina ir atpalaiduoja. Visos nuostatos ir veiksmai yra šiek tiek veidmainiški, šiek tiek neteisingi, nes viskas yra truputį sulūžę, trapu ir tarpusavy susiję.
Aš manau, kad laimi tiesa, kad klimato kaita vyksta ir kad nėra pagrindo pulti į neviltį. Neviltis yra politiškai neveiksminga. Galima kokias penkias sekundes rautis plaukus ir savęs gailėtis, o tada imti galvoti, ką daryti. Šiaurės meška skęsta – ką darome? Imamės ją globoti? Mokome plaukti? Nežinau, tačiau mes turime prisiimti atsakomybę. Kodėl? Nes suprantame, kas vyksta. Mums net nereikia nieko įrodinėti. Jei matome, kad vaiką tuoj partrenks mašina, mums nebereikia įrodinėti, kad vaikus saugoti būtina, tiesiog tai darome, nes suprantame, kas vyksta. Manau, kad dauguma planetos žmonių tai supranta.
– Nors esate tamsiosios ekologijos atstovas, taip pat sakote esąs optimistas. Tikite, kad visuomenė vis dėlto juda sprendimų paieškos keliu?
– Aš tikrai taip manau. Manau, kad žmonės nėra nihilistiški tamsos princai, nors tuo buvome įsitikinę pastaruosius 200 metų. Mes išties gebame puikiai prisitaikyti prie kitų būtybių. Paimkime kalbą. Nežinau, ką lietuviškai sako šunys, bet angliškai jie sako „vuf“, katės sako „miau“, o antys sako „kvak“, bet ne „boing“ – tai garsas, kurį skleidžia geležinė spiralė, arba „beng“, kaip ginklas. Mes priėmėme visas šias būtybes į savo kalbą, kuri jau kažkiek nežmoniška, nes esame gana jautrūs. Todėl, mano galva, visas šis dabartinis „tamsos princo“ elgesys yra tiesiog jautrus žmogus, esantis neigimo būsenoje.
