Clara Giambino ir Arūnas Mozūraitis surengė jaukias vestuves Obelynės parke, Kauno rajone.
Meilės istoriją Clara papasakojo naujienų portalui tv3.lt.
„Pirmą kartą kai apsilankėme Obelynės, stebėjome šokių pasirodymą. Ši vieta mums pasirodė labai jauki, lyg rojus. Kai atvykome ten, pažvelgėme vienas į kitą ir supratome, kad štai čia norėtume susituokti.
Pirmiausiai paklausėme, ar jie organizuoja vestuves ir taip viskas prasidėjo. O vėliau radome vestuvių planuotojus, kuriuos žinojome iš draugų vestuvių“, – prisiminė jaunoji.
Kūrė veiklas, kuriose kalbėtųsi širdimis, o ne žodžiais
Claros ir Arūno vestuvėse buvo 60 žmonių. Jose susipynė dvi kultūros, tad ir tradicijų buvo įvairių, be to, skambėjo net trys kalbos.
„Stengėmės visos šventės metu organizuoti veiklas, susijusias su muzika, šokiu, kur širdys kalba daugiau nei žodžiai.
Mano šeima atkeliavo iš Prancūzijos, todėl buvo įdomu pristatyti lietuvišką kultūrą šventės metu. Mūsų šventėje grojo atlikėja Jausmė, su kuria susipažinome „X Faktoriuje“. Ji groja kanklėmis, lietuvišku instrumentu, ir dainuoja lietuviškai.
Taip pat pakvietėme lietuvišką folk stiliaus grupę, kuri supažindino su tradiciniais šokiais ir dainomis. Buvo labai linksma ir juokinga, visiems labai patiko.
Be to, dainavome sutartines. Mano šeimai labai patiko. Taip pat, metėme gintaro dulkes į ugnį ir linkėjome laimės. Tai buvo naujas dalykas mano šeimai.
Kitą dieną vykome į Šakius, kur yra sena Arūno sodyba su dideliu sodu ir daržovėmis jame. Mano šeimai buvo nuostabu tai matyti“, – sakė Clara.
Suknelės ieškojo su mamomis
Nuotaka nerodė jaunikiui vestuvinės suknelės, iki pat susitikimo prie altoriaus. Tai jai, kaip pasakojo, pasirodė svarbu.
„Esu gan paprastas žmogus tiek savo asmenybe, tiek stiliumi, nemėgstu blizgučių ar prabangių daiktų, tad rinkausi patogią suknelę. Ją suradau gan seniai, likus metams iki vestuvių. Mama atvyko aplankyti manęs likus metams iki vestuvių, todėl per daug negalvodama pasiūliau jai eiti apsipirkti ir paieškoti suknelės. Net jei ir būtume neradę tinkamo varianto, vis tiek bent jau turėčiau atsiminimą, kaip kartu ieškojome suknelės. Pakviečiau ir Arūno mamą prisijungti.
Taip išėjo, kad mėgstamiausia suknelė buvo ta, kurią pasimatavau pačią pirmą. Mūsų mamos verkė, verkiau ir aš. Suknelė buvo labai pigi, bet nuostabi.
Arūnas taip pat panašus į mane, nemėgsta prabangos. Nenorėjo vilkėti kostiumo, nes tai neatspindi jo asmenybės. Taigi nesirinko tradicinio jaunikio kostiumo, tad mums prireikė laiko sugalvoti, koks bus įvaizdis. Iš pradžių nupirkome vieną įvaizdį likus 2 mėnesiams iki vestuvių, bet turėjome abejonių, todėl, juokinga, bet likus 2 dienoms vis dar vaikštinėjome po parduotuves ir ieškojome Arūnui stiliaus detalių.
Galiausiai jis atrodė tobulai ir jautėsi visiškai savimi“, – kalbėjo ji.
Skambėjo asmeniški įžadai
Jaunieji susituokė humanistinės ceremonijos metu, nes norėjo susituokti ne bažnyčioje. Paprašė juos sutuokti Claros giminaičio.
„Nesituokėme bažnyčioje, nors ir nesame nusistatę prieš tokio tipo ceremonijas. Bet norėjome humanistinės ceremonijos, kurioje galėtume sakyti asmeniškus įžadus.
Per ceremoniją darėme kelis ritualus – savo žiedus pirmiausiai davėme tėvams ir liudininkams, tik po to juos užsidėjome ant savo pirštų. Kol jie laikė žiedus, turėjo nusiųsti geros energijos ir palinkėjimų.
Taip pat turėjome skirtingų spalvų kaspinus, kurie reiškė skirtingus dalykus – meilę, ištikimybę, aistrą. Mes rišome kaspinus sau ant rankų ir mazgai reiškė mūsų sąjungą. Taip pat per vakarienę mano ir Arūno tėvai paruošė šeimos židinį su žvakėmis ir pasakė gražią kalbą.
Mes šokome ir pirmąjį šokį. Tai buvo svarbu kaip šokėjams.
Dar mečiau puokštę, bet taip pat netradiciniu būdu.
Visos vestuvės buvo toje pačioje vietoje – ceremonija – po pušimis. Po to persikėlėme vakarieniauti į laukus, o vėliau – į vidų, kur vyko vakarėlis“, – sakė jaunoji.
Prieš vestuves jiedu galvojo, kad tai bus tiesiog graži diena, bet neįsivaizdavo, koks tai bus ypatingas simbolis jiems abiem.
„Girdėjome žmones sakant, kad vestuvės buvo nuostabiausia diena jų gyvenime, bet mums buvo sunku tuo patikėti. Atvirai sakant, emocijos tą dieną ir visos šventės grožis, galimybė matyti mūsų šeimą, draugus vienoje vietoje, justi ryšį su vyru, buvo labai stipru. Net negalėjome įsivaizduoti, kad bus taip tobula“, – šypsojosi C. Giambino.
Porai pasisekė su žiedais, nes keli Claros giminaičiai yra juvelyrai, o jų giminės tradicija yra tokia, kad būtent jie turi gaminti žiedus tiems, kurie išteka.
„Išlydėme savo giminaičių auksinius papuošalus, tad labai reikšminga, kad mūsų vestuviniuose žieduose yra ir kitų giminaičių palikimo“, – tikino ji.
Jų vestuvės buvo ypatingos tuo, kad dauguma svečių atvyko iš svetur. Todėl dovanomis tapo tiesiog jų atvykimas, kainavęs nemenką sumą.
„Neturėjome prašymų, ką dovanoti, pačių žmonių atvykimas mums buvo didelė dovana, tai mums reiškė daug. Daugumai atvykti į mūsų šventę kainavo nemažai dėl skrydžių ir apgyvendinimo“, – pripažino Clara.
Buvo sudėtinga pasirinkti pavardę
Nuotakai buvo sudėtinga rinktis pavardę, nes kaip prancūzė turėjo laikytis tam tikrų Prancūzijos taisyklių, bet tuo pat metu ir gerbti Lietuvos taisykles.
„Prancūzijoje neegzistuoja pavardžių giminės, todėl pase turėjau likti Mozūraitis. Galiausiai būsiu Clara Giambino Mozūraitis. Be to, Arūnas taip pat pasirinko mano pavardę tam, kad ir mūsų vaikai galėtų turėti abi“, – tvirtino pašnekovė.
Šiuo metu jiedu yra Pietų Prancūzijos kaimelyje, čia leidžia medaus mėnesį. Paplūdimyje, kuriame Clara užaugo.
„Čia mano tėvai turi nedidelius namus, į kuriuos vykdavome atostogauti. Man buvo svarbu čia atsivežti Arūną. Oras puikus – plaukėme laivu su mano tėčiu, kuris buvo netoliese, mėgavomės vaizdu, vaikščiojome, valgėme. Čia – nuostabu“, – su meile kalbėjo ji.
Tiesa, vestuvinis gyvenimas jųdviejų negąsdina – atvirkščiai. Jaučiasi dar stipriau įsimylėję.
„Vestuvės nieko nepakeičia, tik dar labiau sustiprina santykį.
Abu ateityje norėtume sukurti šeimą, bet kol kas turime tam tikrų dalykų, kuriuos norime patirti individualiai arba kartu. Bandome neskubinti savęs šioje temoje, pažiūrėsime, kaip viskas klostysis. Kai bus tinkamas laikas – mes pajusime. Bet dabar tai nėra mūsų prioritetas“, – patikino Clara.
Prisiminkime pažinties istoriją. Jaunieji susipažino prieš ketverius metus draugo gimtadienyje.
„Kai susitikome, kažką pajutome vienas kitame. Nesupratome, ar tai buvo meilė, bet tikrai skraidė drugeliai. Bet tuo metu nieko neįvyko, ryšys stiprėjo ir susikūrė pamažu, laikui bėgant“, – prisiminė ji.
Draugystėje, anot Claros, nebuvo kažkokio vieno iniciatoriaus. Jie tiesiog ėmė daugiau susitikinėti ir pamažu gyvenimas suteikė palankias sąlygas būti kartu ir pradėjo gilinti savo ryšį. Vėliau įvyko pirmasis bučinys.
„Iš pradžių net neturėjome pasimatymų, kuriuose būtume tik dviese. Draugystės pradžioje susitikdavome kartu su draugais. Pirmasis oficialus pasimatymas buvo tada, kai jau pajutome, kad tikrai patinkame vienas kitam. Tada vakarieniavome Arūno namuose, kartu gaminome patiekalą ir daug kalbėjomės. Buvo labai jauku. Bet jau tada pažinojome vienas kitą kurį laiką, tai nebuvo keista.
Turėjome gražią ir greitą draugystės pradžią, greitai pradėjome kartu gyventi Kaune, viskas ėjosi puikiai. Didžiausias iki šiol iššūkis buvo tada, kai Arūnas gavo šokėjo darbą Švedijoje ir persikelė vieneriems metams į kitą šalį. Draugavome per atstumą po pusantrų metų gyvenimo kartu. Tai buvo didelis pokytis mūsų santykiams. Bet išgyvenome, viskas buvo gerai ir tai mus dar labiau sustiprino“, – prisiminė C. Giambino.
Arūnas pasipiršo prieš išvykstant gyventi į Švediją.
„Manau, kad tai buvo jo sprendimas parodyti, kad jis yra pasiruošęs įsipareigoti man. Abu sutikome, kad esame pasiryžę būti kartu, net jeigu ir turime galimybių patobulėti profesiškai būnant atskirai. Sužadėtuvės įvyko labai reikšmingu metu, tai suteikė daug ramybės.
Kai grįžome namo po pasirodymo, visi namai buvo labai gražiai papuošti, degė daug žvakių, ant stalo puikavosi maistas. Buvo labai romantiška.
Po sužadėtuvių, žinoma, supratome, kad norime susituokti, bet kol kas dar neplanavome konkrečios datos. Galvoje dėliojome kelis scenarijus – gal vykti į kelionę ir tai padaryti ten tik dviese, o gal suorganizuoti vestuves labai mažame draugų rate Lietuvoje arba Prancūzijoje.
Aš asmeniškai po sužadėtuvių pajutau stiprų įsipareigojimą Arūnui. Atrodė, kad nereikia skubėti tuoktis, nes ir sužadėtuvių momentas buvo stiprus. Mes skyrėme laiko suplanuoti šventei“, – naujienų portalui tv3.lt pasakojo Clara.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
