Nors mergina nedrįso kreiptis į žmones, tačiau apie jos būklę pranešė viena „Mamų unijos“ savanorė, paraginusi žmones aukoti, kad galėtų padėti nusilpusiai ir brangaus aparato trūksiančiai Ievai.
Kukli mergina šiandien savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje parašė ilgą padėkos ir prašymo laišką: „Kažkur pasaulyje šimtai žmonių traukia duris, kurias reikia stumti…
Šiandien mano ir „Mamų unijos“ „Facebook“ profiliai “lūžta” nuo laiškų su klausimais kokia mano sveikata, ar galima aplankyti, nuo daug nuostabiai gražių linkėjimų. Iškart atsiprašau, bet fiziškai negaliu visiems atsakyti. Šią minutę labiausiai norisi tiesiog … ramybės.
Ligoninėje esu dar tik dvi dienas. Buvau dar tik vieną naktį. Ji praėjo gana ramiai, su tobulais kraujo rodikliais. Dienomis prasčiau, bet jaučiu, kad ateis laikas ir tobuloms dienoms. Nuostabios slaugutės ir gydytojos labai rūpinasi. Lydint draugę iki apačios nusipirkti kavos žmonės, su kuriais prasilenkiu koridoriuose, pamatę pliką galvą plačiai šypsosi. Tomis akimirkomis neaprašomai geras jausmas užliejęs vidų man vėl ir vėl, primena apie pasiektą didžiulį tikslą. Dėl tų, kurie rūpi. Su tais, kuriems rūpi.
Mielieji, pagalbos prašyti labai sunku. Sau – ypač. Dažnai kreipiuosi į žmones padėti, nuvežti, nunešti, nupirkti, aplankyti, išpildyti didesnes ar mažesnes vaikų svajones. Aną savaitę, po vieno interviu , mane kalbinusios dvi merginos ašarų pilnomis akimis paklausė : „Ieva, o kokia tavo svajonė? Leisk mums padaryti, kad tu šypsotumeis…“
Net pasimečiau tuo metu. Atsakymo joms neturėjau. Nauja pompa su sensoriumi - didelė, sena, mano sveikatai svarbi svajonė. Ji tokia didelė ir brangi, kad ją atsimindavau tik nuo aukštos glikemijos atsidūrusi priėmime arba dėl blogos savijautos gulėdama lovoje. Žinau, kad kaip man rūpi visi vaikai, kuriems vienaip ar kitaip stengiuosi padėti, taip kažkam ir aš rūpiu. Kad man taip pat nori padėti. Vaikams visada sakau : „Svajokite garsiai, nes svajonės tikrai pildosi!”. Panašu, kad atėjo maniškės eilė. Kad ir toliau kartu pildyt galėtume mažųjų draugų troškimus“.
Šiandien labai noriu padėkoti Simonai ir Gintarei už įkvėpimą atrasti svajonę savyje, Eglei už tai, kad suteikė galimybę norintiems prie jos prisidėti tai padaryti, ir kiekvienam aukojusiam žmogui kartu ir atskirai noriu pasakyti patį didžiausią ir nuoširdžiausią AČIŪ. Ta laimė, kurią jaučiu, tokia didelė, kad netelpa manyje. Ji netelpa nei į dėkoju, vertinu, džiaugiuosi… tai daug daugiau. Taip gera, neapsakomai gera, pajusti tai ką jaučia vaikai žinodami, jog svajonė išsipildys. Paturėjus šį jausmą širdyje norisi, kad kiekvienas pasaulio žmogus nebijotu svajoti ir atvira širdimi priimti , jei atvira širdimi kažkas duoda.
P.S. Pradžioje šio ilgo minčių kratinio rašiau citatą apie duris. Visos „Nusiskusiu plaukus dėl sergančių vaikų“ akcijos metu, o ypač Eglei ir keliems portalams parašius apie mano svajonę, atsirado tokių žmonių, kurie labai stipriai traukė tas duris, su didele jėga ir pykčiu. Ant ko? Nežinau. Negražių replikų ir komentarų buvo daug, gal net daugiau nei turėjau plaukų ant savo galvos prieš juos nuskutant. Labai linkiu tiems, kurie po savo nuotraukomis, idėjomis, veikla mato/girdi skaudžius ir naikinančius komentarus ar replikas (aš girdėjau net gretimoje palatoje) tiesiog sustoti. Ir durys nei stumiamos nei traukiamos atsidarys AČIŪ AČIŪ AČIŪ dar kart. Jaučiu, kad D tuoj vėl taps geru draugu ir cukrus vėl bus geras", - rašė Ieva.
