Savo mintimis facebook įraše jis pasidalijo ir su savo gerbėjais:
„„Ne už tokią Lietuvą kovojom, Staseli, ne už tokią“.
Sako man vienas pažįstamas su gilia nuoskauda. Jam dabartinės nuotaikos primena Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikus, tik tuomet jam buvo aišku, kas yra priešas.
– Tai kas tau nepatinka? Kodėl tokios niūrios mintys? – klausiu aš.
– Staseli, Staseli, pasakyk tu man, kur ta laisvė? Jei kalbėsi kitaip nei progresyvi mažuma, kaip mat būsi sukapotas. Ir šitie „kapotojai“ dar baisesni už anuos. Ne už tokią Lietuvą kovojom...
Aš suprantu, kad žmogus jaučiasi puolamas. Jam yra negera. Jo tikėjimas valstybe, šeima, vertybėmis išgyvena sunkius laikus. Jam norisi ginti savo pasaulėžiūrą, bet nuo ko ir kaip? Manau, daugelis savo aplinkoje turime tai išgyvenančių žmonių.
Taip pat ir kitų.
„Ne už tokią Lietuvą kovojom. Kokia tamsybė, kokie gūdūs viduramžiai. Atrodo, per tris dešimtmečius nepajudėjome iš mirties taško. Kur žmogaus teisės? Kur demokratija? Kodėl bažnyčia net ir 21 amžiuje išlaikoma valstybės? Kaip gali dviem suaugusiems žmonėm kažkas nurodinėti, su kuo miegoti ir kaip gyventi?“
Vakar skaičiau Marijono Mikutavičiaus mintis, kad šiuo metu valstybė nėra labai susiskaldžiusi, kad pvz. Kedžio istorijos metu susiskaldymas buvo ryškesnis. Nesutinku. Tuomet vieni tikėjom faktais, kiti ne. Dabar viskas rimčiau.
Dabar atėjo laikas pasirinkti, kurioje tu pusėje. Nebesigaus gyventi nesigilinant.
Aš nesutinku su savo draugu, kuris mano, kad Lietuvoje nebeliko laisvės. Jeigu neišsakai savo nuomonės garsiai ir drąsiai – nuomonės nėra. Tylus pyktis ir nepasitenkinimas niekur nenuves.
Kalbėkimės.
Tačiau, jei išsakydamas savo nuomonę turi tikslą paneigti, sumenkinti, pakeisti kito žmogaus, ar visuomenės grupės nuomonę – laužai patį gyvenimo demokratijoje principą.
Nėra teisingų ar neteisingų dalykų. Nėra įgimtų žmogaus teisių ar pareigų. Nėra moralių ar amoralių elgesio normų. Viskas tik mūsų susitarimo reikalas. Demokratijoje yra labai aiškūs reguliavimo mechanizmai.
Kalbėkimės ir tai kas nutylima neprasiverš neapykantos pliūpsniais.
Aš pasisakau už tradicinę šeimą ir vertybes. Ne vien kaip sąvokas, bet ir įstatymiškai įtvirtintas normas (taip dabar ir yra).
Aš girdžiu kitaip manančių argumentus. Juos suprantu ir gerbiu. Bet mano nuomonės tai nekeičia.
Buvau dar per jaunas, tuo metu, kai vyko lemtingi Lietuvai įvykiai, bet galiu padėkoti tiems, kas atkūrė laisvę.
Ačiū, už tokią Lietuvą kovojot. Už tokią!“
"Ne už tokią Lietuvą kovojom, Staseli, ne už tokią". Sako man vienas pažįstamas su gilia nuoskauda. Jam dabartinės...
Posted by Stanislavas Stavickis on 2021 m. kovo 11 d., ketvirtadienis
