Sparnuočiai grįžta namo

Net­ru­kus į Lie­tu­vą su­grįš var­nė­nai – anks­ty­viau­si paukš­čiai, ku­riems meist­rau­ja­me in­ki­lus. Tei­sin­gai pa­ga­min­tas inki­las su­teiks daug džiaugs­mo, o klai­dos ga­li pra­žu­dy­ti vi­są paukš­čių va­dą.

Paukš­čiai mėgs­ta na­tū­ra­lu­mą

Šiau­lių jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­ras ko­vo vi­du­ry­je tra­di­ciš­kai ren­gia in­ki­lų kė­li­mo šven­tę. Čia su­si­ren­ka įvai­rių mies­to ug­dy­mo įstai­gų auk­lė­ti­niai ir Sal­du­vės par­ke ke­lia in­ki­lus įvai­riau­siems paukš­čiams.

Gam­ti­nin­kų cent­ro bio­lo­gi­jos sky­riaus va­do­vė In­ga Iva­naus­kie­nė sa­ko, kad kiek­vie­nais me­tais in­ki­lus rei­kia kel­ti vis gi­liau į par­ką: „Šven­tė­je pa­pras­tai da­ly­vau­ja daug moks­lei­vių ir pe­da­go­gų. Ap­lin­kui gam­ti­nin­kų sto­tį gau­su in­ki­lų, liku­sių iš anks­tes­nių me­tų. Ke­lia­me in­ki­lus ato­kiau nuo jau „ap­gy­ven­din­tų“ na­mu­kų. Paukš­čiams rei­kia erd­vės, to­dėl in­ki­lus tu­ri skir­ti apie 50 met­rų“.

„Ne­de­ra in­ki­lų da­žy­ti ryš­kio­mis spal­vo­mis. Paukš­čiai to­kių ne­mėgs­ta ir ven­gia. Ge­riau­sia jų vi­sai ne­da­žy­ti“, – sa­ko bio­lo­gi­jos sky­riaus va­do­vė. Ji pa­tiks­li­no, kad iš­min­tin­giau­sia in­ki­lą su­kal­ti ir iš­kel­ti dar ru­de­nį. Per žie­mą jis „prisitaikys“ prie gam­tos.

Va­do­vė pa­ta­ria kiek­vie­nam prieš in­ki­lo ga­mi­ni­mą pa­si­do­mė­ti tiks­liais iš­ma­ta­vi­mais. Juos leng­viau­sia ras­ti in­ter­ne­te. Pa­vyz­džiui, sve­tai­nė­je www.in­ki­liu­kai.lt.

Kaip pri­vi­lio­ti?

Cent­re yra li­ku­sių neiš­kel­tų in­ki­lų. Kai ku­riems tie­siog „pri­trū­ko ran­kų“, o dar ki­ti – ne­la­bai tin­ka­mi nau­do­ti. Ta­čiau tai pui­kus pa­vyz­dys, kaip ne­rei­kia meist­rau­ti.

I. Iva­naus­kie­nė ro­do klai­das. Vie­nas in­ki­las yra per aukš­tas – paukš­čiams bus per gi­lus. Ki­tas – blo­gai pri­kal­tu dugnu. Dug­nas bū­ti­nai tu­rė­tų bū­ti įleis­tas, o ne už­den­gęs vi­są apa­čią. In­ki­lai su blo­gai pri­tvir­tin­tu dug­nu kau­pia drėgmę ir grei­čiau su­pū­va.

In­ki­lai ma­žiems paukš­čiams tu­ri ma­žas lan­das. Jei ji per di­de­lė – plėš­rūs paukš­čiai iš­ne­šios jau­nik­lius.

Pe­lė­doms lan­das daž­niau­siai pa­da­ro­me tin­ka­mas, ta­čiau už­mirš­ta­me, kad šiems paukš­čiams rei­kia dau­giau erd­vės. Pe­lė­doms į in­ki­lus bū­ti­na įpil­ti pju­ve­nų, nes jos pa­dės kiau­ši­nius ant „pli­kos“ len­tos. Šie paukš­čiai „ne­mo­ka“ su­kti lizdų. Na­tū­ra­liuo­se uok­suo­se pju­ve­nas at­sto­ja trū­nė­siai.

Va­do­vė pa­ta­ria in­ki­lus ga­min­ti su ati­den­gia­mais sto­gais: „Jei mes in­ki­lų ne­va­ly­si­me kas­met, juo­se vei­sis įvai­rūs parazi­tai, ku­rie ga­li pa­kenk­ti paukš­čiams“.

Taip pat re­ko­men­duo­ti­na „na­me­lį“ at­suk­ti į pie­tų ar piet­ry­čių pu­sę. Taip paukš­čiams bus sau­siau ir šil­čiau. Jei to nepa­da­ry­si­te, paukš­čiai to­kio in­ki­lo ga­li ir ne­si­rink­ti. Ne­mėgs­ta spar­nuo­čiai ir in­ki­lų, ku­riuo­se dėl ply­šių siau­čia skersvė­jai.

Lau­kia­me su­grįž­tan­čių

Vid­man­tas Lo­pe­ta, Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko vy­riau­sia­sis eko­lo­gas, pri­me­na, kad in­ki­lus ren­ka­si tik uok­si­niai paukš­čiai, ta­čiau ne vi­si. Pa­vyz­džiui, pas mus žie­mo­jan­ti šiau­ri­nė pil­ko­ji zy­lė uok­są su­si­ran­da pa­ti.

Gam­ti­nin­kas var­di­ja jau grį­žu­sius paukš­čius. Tai – vie­ver­siai, ko­vai, gul­bės. Šiems paukš­čiams in­ki­lų ne­rei­kia. Apie ko­vo 10 die­ną tu­rė­tų par­skris­ti var­nė­nai, ku­rie mie­lai įsi­ku­ria ar­ti žmo­nių so­dy­bų. Vė­liau, kai pa­bus įvai­rūs vabz­džiai, par­skris mu­si­nu­kės.

In­ki­luo­se žie­mo­ja įvai­rių rū­šių zy­lės, žvirb­liai, pe­lė­dos, ku­ku­čiai. In­ki­lus mėgs­ta ir kai ku­rie gy­vū­nai. Pa­vyz­džiui, regio­ni­nia­me par­ke laz­dy­nuo­se ke­lia­mi in­ki­lai mie­ga­pe­lėms. Dirb­ti­niuo­se na­muo­se ap­si­gy­ve­na šikš­nos­par­niai.

Prie so­dy­bų ne ma­žiau už var­nė­nus mėgs­ta įsi­kur­ti kark­laž­virb­liai – paukš­čiai, ku­rie ga­li pe­rė­ti tris kar­tus per me­tus. Rau­do­nuo­de­gė – re­tas mū­sų kraš­tų paukš­tis, ap­si­gy­ve­nan­tis in­ki­luo­se. Tie­sa, ato­kiau nuo žmo­nių.

V. Lo­pe­ta taip pat ak­cen­tuo­ja, kad in­ki­las tu­ri bū­ti pa­ti­ki­mas: „Jei jis bus pra­stai pri­tvir­tin­tas – nu­kris. Vi­sa paukš­čių va­da žus“.

Vi­nys me­džiui men­kai ken­kia, ta­čiau ap­link ka­mie­ną už­verž­ta vie­la ne­tru­kus įaugs ir „smaugs“ me­dį. Vi­nis pa­tar­ti­na įkal­ti ne­pil­nai, tuo­met me­dis aug­da­mas „ne­nu­mes“ in­ki­lo.

Ge­riau­sia ga­min­ti pa­ka­bi­na­mus in­ki­lus. Juos leng­va kar­ti­mi už­ka­bin­ti ant nu­si­žiū­rė­tos ša­kos. Taip pat ne­sun­ku ir nu­ka­bin­ti, kai no­ri­me iš­va­ly­ti. Eko­lo­gas pa­ta­ria in­ki­lus kel­ti į 4–5 met­rų aukš­tį. Tuo­met paukš­čiai jau­čia­si sau­gūs. Var­nė­nų in­ki­lų va­ly­ti ne­bū­ti­na, nes jie pa­tys pui­kiai su­si­tvar­ko.

Inkilas (nuotr. Skrastas.lt)

Alvydas JANUŠEVIČIUS