Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Užsiimantiems kaimo turizmu šv. Velykos – ypatinga šventė. Po jos dažniausiai prasideda naujasis, džiaugsmų ir rūpesčių kupinas sezonas.

REKLAMA

Planavo pabėgti iš miesto

Užpalių krašte Šeimyniškių kaime įsikūrę Rasa ir Dainius Širviai margučius ridens ten, kur svajojo būti ne vienus metus – savuose namuose gamtos pašonėje.

Pabėgti iš miesto kauniečiai planavo ilgai ir kantriai. Sukaupę pinigų iš nedidelio verslo ir pardavę viską, ką turėjo, kaime jie pradėjo kurtis nuo nulio. Prieš aštuonerius metus, įsigiję sklypą nuostabioje vietoje ant Šventosios upės kranto, po klevu jie pasistatė palapinę ir, atsiraitoję rankoves, kibo į darbus. „Statybos nesibaigia ir dabar. Tačiau galime pasidžiaugti, kad jau ketvirtus metus gyvename taip, kaip norėjome. Dukra Eglė ir sūnus Pijus lanko Užpalių gimnaziją. Iki jos – tik du kilometrai. Į gimnaziją mokiniai nuvažiuoja autobusiuku. Žiemą vaikus parsivežame, vasarą jie grįžta patys“, - pasakojo moteris. Ji sakė nenorinti prisiminti to meto, kai į kaimą atvažiuodavo tik savaitgaliui ar trims dienoms. Dabar Širviai laiko save užpališkiais ir didžiuojasi gyvenantys netoli Šeimyniškių piliakalnio, prie kurio IV–VI amžiuje ir įsikūrė iki šiol išlikusi gyvenvietė.

REKLAMA
REKLAMA

Nuoboduliui vietos nėra

Sutuoktiniai – aktyvūs, judrūs žmonės. Dainius yra baigęs kūno kultūros mokslus, aktyviai sportuoja. Gal todėl buvo nuspręsta, jog jų įkurtoje kaimo turizmo sodyboje nuoboduliui vietos nebus. „Pas mus atvyksta norintieji aktyviai praleisti laiką. Kam prie širdies ekstremalūs išbandymai, plaukioja baidarėmis, kiti mieliau važinėjasi dviračiais. Jais galima apvažiuoti nuostabiais šio krašto apylinkes. Kitą žiemą jau pasiūlysime ir žygius slidėmis, nes yra galimybių įrengti mini trasą, – pramogas vardijo pašnekovas. – Vis daugiau žmonių nori pažinti Lietuvą. Jiems tai padaryti gidas, kuris labai įdomiai pasakoja Užpalių karšo istoriją.“ Be to, Širviai tariasi su vietiniais ūkininkais ir bitininkais, kad jie leistų atvykėliams iš miesto užsukti į svečius, pasižvalgyti ir pajusti tikro kaimo dvasią. Dažnas iš tokių viešnagių grįžta nešinas kaimiškais lašiniais ar kiaušiniais. Tad nauda abipusė. Tiesa, ir Rasa su Dainiumi žino, ką reiškia ūkininkauti. Jau kelinti metai jie augina Pekino antis. Paukščiams suręstas namelis, yra tvenkinys. Smagu matyti, kaip jos žiemą ir vasarą turškiasi neužšąlančiose upės versmėse. Didžiųjų švenčių proga pas Širvius visada kvepia kepta antimi, kurią mielai užsisako ir atvykstantieji pailsėti į „Širvytę“.

REKLAMA
REKLAMA

„Darom upe“

Kai sutuoktiniai pradėjo statybas plyname lauke, kaimo žmonės kraipė galvas. Anot jų, gyvenimas mieste juk patogesnis ir lengvesnis. Netrukus jie suprato, kad Dainius – ne tik visų galų meistras, bet ir labai darbštus, kūrybingas bei visuomeniškas žmogus. Kasmet vos tik nutirpus sniegui jis organizuoja talką. „Mūsų akcija vadinasi „Darom upe“. Jos metu plaukiame baidarėmis ir renkame šiukšles. Gaila, bet turistų yra visokių. Ko tik nerandame... Kita vertus, jei Šventosios pakrantėse būtų daugiau poilsio aikštelių, šiukšlių dėžių, gal vaizdas būtų kitoks. Būna, kad žmonės šiukšlių specialiai nemeta, nes baidarės kartais apvirsta su visa jose esančia manta. Ką jau tada padarysi, kažkas ima ir nuplaukia upe, nepagausi“, – pasakojo vyras.

Širvių sodybą galima būtų apibūdinti vienu žodžiu – europietiška. „Esame daug kur buvę. Matėme, kaip gyvena kitų šalių žmonės. Kai nusprendėme imtis kaimo turizmo, statytis namus sau ir tiems, kurie atvyks čia pailsėti, turiningai praleisti laiko, nusprendėme, kad mūsų sodyba turi ir gali atrodyti ne prasčiau nei vokiečių ar švedų“, – sakė Rasa. O pagarbos vietai, kurioje esi, tausoti gamtą, pasak jos, mokytis niekada ne vėlu.

REKLAMA
REKLAMA

Išpiešti inkilai

Rasai ir Dainiui patinka ne tik patiems mokytis, nuolat sužinoti ką nors naujo, įdomaus, bet ir savo žiniomis dalytis su kaitais. Taip gimė sumanymas rengti edukacines programas. Atvykusieji į sodybą mielai dalyvauja inkilų šventėje. „Inkilus galima kelti bet kada. Dar geriau, jei jie iškelti vasarą ar rudenį. Tuomet paukščiai turi laiko apsižiūrėti, o inkilai išblunka, įgauna kito kvapo“, – aiškino vyras. Ne pirmą kartą atvykstantieji į „Širvytę“ žino, kad kartu su šeimininku galės sumeistrauti inkiliuką. Mielai šio darbo imasi vaikai. Ypač jiems patinka inkilus puošti piešiniais. Kol dirbama, sodybos šeimininkas pasakoja apie paukščius.

„Pirmosios jau vasarį tinkamų vietų gūžtoms pradeda ieškoti pelėdos. Vėliau, kovą, iš šiltųjų kraštų grįžta varnėnai, kiek vėliau zylės, bukučiai, raudonuodegės. Teko girdėti, kad mažai kur paukščių vardais pavadintos dienos. O mūsų protėviams, išsiilgusiems pavasario, paukščių grįžimas buvo didelė šventė. Štai – vasario 24 d. – Vyturio diena. Jis parskrenda pirmas, todėl laikomas pavasario pranašu, kovo 4 d. – Kovarnių, kovų ir varnėnų diena, kovo 10 d. – 40 paukščių diena. Tą dieną, pasak senolių, jau būna parskridę 40 paukščių. Kovo 19 d. – Pempės diena, kovo 25 d. – Gandro diena, gegužės 1 d. – Gegutės diena, birželio 2 d. – Kregždės diena“, – vardijo Dainius. Inkilų darymas jam – vienas maloniausių užsiėmimų. Smagu ir tai, kad ant Šventosios upės kranto pasigamintus inkilus vaikai ir jų tėveliai išsiveža į namus, iškelia juos ten, kur gyvena. Širvių sodyboje paukščių giesmės netyla nuo ankstyvo pavasario, nes paupyje jų įvairovė kaip niekur kitur didžiulė.

REKLAMA
REKLAMA

Priviliojo amatininkus

Rasą žavi ne tik įsimintina Užpalių istorija, bet ir nuostabūs šio krašto žmonės. Tapę bendruomenės nariais, Širviai ėmėsi puoselėti ir senuosius amatus. „Taigi labai smagu ne dykinėti, o ko nors išmokti, sužinoti. Todėl mūsų svečiai, jei tik nori, gali pinti iš vytelių. Žinoma, meistro pamoka kainuoja, bet nedaug. Ne vienas dieną padirbėjęs, vėliau džiaugiasi savo rankų darbo kūriniu“, – sakė pašnekovė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų