Nors D. Tamošiūnaitė baigė prancūzų kalbos studijas ir ketino tapti mokytoja, jos gyvenimas pakrypo visai kita linkme.
Prasidėjus istoriniams pokyčiams ji dirbo vertėja, padėjo atidaryti pirmąsias „Iki“ parduotuves ir vėliau, atsitiktinai atradus jos balsą, pateko į radiją.
Karo baimė ir gebėjimas mylėti gyvenimą
Prasidėjus karui Ukrainoje, D. Tamošiūnaitė teigia patyrusi itin sunkų emocinį ir net fizinį sukrėtimą, mat tuo metu dirbo organizacijoje „Gelbėkit vaikus“ ir pati pirmoji priėmė siaubą patyrusias šeimas:
„Per pastaruosius metus sužinojau, ką reiškia bijoti. Net neįsivaizdavau, kad man gali būti taip baisu, kad taip suspaus paširdžius. Man fiziškai skaudėjo paširdžiuose – taip, kaip kartais skauda dėl didelio nerimo.“
Nepaisant patirto nerimo ir praeities sunkių išbandymų, pašnekovė teigia išmokusi išlaikyti optimizmą:
„Gyvenimas yra žiauriai fainas dalykas – nepaisant to, kad šiandien jautiesi ne kaip, nenori išeiti iš namų ar ko nors daryti. Tiesiog prisitrauk prie lango, pasižiūrėk... nežinau, gal kažkas žydi? Šiandien turi gražiausią langą, kokį tik įmanoma turėti.“
Sprendimas išeiti iš politikos ir atsidavimas motinystei
Prisimindama trumpą epizodą, kai su Tautos prisikėlimo partija pateko į Seimą, D. Tamošiūnaitė atskleidė, kad sprendimas neprisiekti ir pasitraukti buvo priimtas dėl pačios svarbiausios priežasties — dukros:
„Mano dukrytė po pusmečio, rugpjūčio mėnesį, turėjo išeiti į pirmą klasę. Žinojau, kad daugiau vaikų neturėsiu – gydytojai tiesiog neleido. Žinojau, kad tai nepasikartos, ir kad tai mano vienintelė proga būti mama. Labai norėjau kartu su ja išgyventi šį jai tokį svarbų etapą.“
Skaudžios skyrybos
Palyginusi dukros slaugymo periodą po priešlaikinio gimdymo ir santuokos subyrėjimą, D. Tamošiūnaitė teigė, kad skyrybos palieka kur kas gilesnes ir ilgiau gijusias žaizdas.
„Kai išgyveni skyrybas, po jų tavyje vis tiek kažkas lieka – niekaip negali nuraminti suspaustų paširdžių, išsikuopti giliai susikaupusių nuoskaudų...“
Kalbėdama apie gyvenimą po skyrybų ir kasdienius iššūkius, Daiva Tamošiūnaitė neslepia – išlaikyti pusiausvyrą ir vienai atlaikyti visus rūpesčius reikalauja ištvermės. Ilgus metus tylėjusi ir bandžiusi apsaugoti dukrą nuo kartėlio, šiandien ji drąsiai atveria širdį apie tai, kas lieka už uždarų durų, ir kodėl ateina laikas nusiimti kaukę:
„Visus šiuos metus viena auginu dukrą, viena rūpinuosi buitimi... Fiziškai tai tikrai sunku. Dabar visi sakys: „Na va, ji vėl skundžiasi.“ Bet žinokit, kartais tuos vyrus irgi reikia pavadinti tikraisiais vardais. Kai vaikai auga, bijome pasakyti ką nors blogo, nes nenorime jų sužeisti. Bandai vaiko akyse pateisinti tėtį, kodėl jis taip retai mato savo vaiką, nes nori, kad vaikas nejaustų nuoskaudos, kad niekas iš šono jam nieko nesakytų. Bet kai vaikai suauga... žinokit, gal jau ir nebereikia tildyti savęs.“
Atvira kritika atsainiai besielgiantiems vyrams
Ji be užuolankų rėžė tiesą apie vyrus, kurie palikę šeimas pamiršta savo vaikus:
„Kartais tuos vyrus reikia pavadinti tikraisiais vardais. Nebegalima dovanoti vardan ramybės. Jeigu vyras yra šiknius – reikia taip ir pasakyti. Mes iš tikrųjų labai dažnai juos užglostom, kad prieš visuomenę atrodytų gražiai, ir sakom: „Na, mes va taip gražiai, kultūringai išsiskyrėm...“
Tie vyrai, kurie palikę šeimas rūpinasi tik naujomis savo šeimomis, o senąją tiesiog nurašo kaip praėjusį gyvenimo etapą – jie yra šikniai. Taip ir reikia pasakyti, nieko čia gražaus nėra ir nereikia vynioti į vatą. Jiems turi būti gėda.
Tiesą sakant, mes nesišnekame, esame užsiblokavę. Aš esu užblokuota. Bet tiesa yra tokia... Tiesiog būna tokių vyrų. Sakoma: kai liaujasi mylėti moterį, nebemyli ir vaikų. Niekada tuo netikėjau ir visada sakydavau, kad taip nėra, bet galbūt ši karti tiesa tuo ir remiasi.“
Po skyrybų likusi viena auginti dukros, D. Tamošiūnaitė neslepia, kad palaipsniui įprato prie savo asmeninio gyvenimo ritmo ir vienatvės: „Aš gi likau su dešimties metų dukra. Ieškoti jai naujo tėvo? Nėra kada. Visi vakarai turi baigtis namuose ir tinkamu laiku.“
Apie bėgantį laiką bei buvimą vienai ji priduria: „Kol kas susikuri sau patogų ritmą, patogią sistemą. Ir tu joje visai neblogai jautiesi. Čia yra tiesiog kažkaip patogu nesitaikyt prie kito. Ir kuo tu ilgiau gyveni toj patogioj savo vienatvės rutinoj, tu savotiškai klimpsti į tą vienatvės pelkę.“
Menopauzė ir organizmo pokyčiai: tema, apie kurią būtina kalbėti
D. Tamošiūnaitė pabrėžia, kad visuomenėje vis dar trūksta atviro kalbėjimo apie moterų brendimo ir menopauzės iššūkius. Ji pasidalijo savo asmenine patirtimi, neslėpdama nei fiziologinių simptomų, nei emocinio šoko dėl besikeičiančio kūno:
„Prakaitavimas, karščio bangos – man jos vis dar yra. Ir nežinau, kada tai pasibaigs. Mano mama manęs nesupranta, nes pati to neturėjo. Klausia: „Kaip tau gali būti taip sunku?“ Ji net mane barė, kai sutikau ir pati pasiprašiau pakaitinės hormonų terapijos.“
Ji taip pat atskleidė, su kokiais nepatogumais susiduria kasdienėje darbinėje veikloje:
„Įsivaizduok, sėdžiu, garsinu, užsidėjusi akinukus prie mikrofono ir tau vožteli ta banga. Be tokio karščio aprasoja akiniai nuo tos karštos drėgmės ir nuo nosies pradeda lašėti ta drėgmė. Kaip tu jautiesi?“
Apie staigius išvaizdos ir svorio pokyčius žinoma moteris kalbėjo su lengva humoro doze:
„Priaugau gal kokį penkiolika kilogramų, nors, atrodo, nieko blogo nedarai... Tu žinai, kaip reikia gyventi, žinai, kaip maitintis, bet kūnas tavęs tiesiog nebeklauso. Žiūri į veidrodį ir matai... Tada taip ir pasakiau: mane apgavo! Kodėl man niekas nesakė, kad taip bus?“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
