Agnė pasakoja ne tik apie netektį, bet ir apie tai, kaip gedulas grąžino ją į muziką – po daugiau nei dvidešimties metų pauzės.
„Vėlinės man yra šviesos diena“
Agnė sako, kad apie mirtį galvojo ir kalbėjo daug dar iki mamos netekties. Tai atsispindi ir jos santykyje su atminties dienomis.
„Dabar pirmas prisiminimas atėjo – mes turime tradiciją nuo mokyklos laikų su draugėmis eiti į Rasas. Ten yra neprižiūrėtų, apleistų vaikų kapeliai, kur visada uždegame žvakes. Aš visiškai sutinku, kad mūsų Vėlinės man labai patinka“, – sako ji.
Pasak Agnės, ji priima įvairias tradicijas ir skirtingų kultūrų formas – nuo Vėlinių iki Helovino, tačiau lietuviška atminties kultūra jai turi ypatingą svorį.
„Mūsų Vėlinės, tas centriškumas – žvakės, Rasų kapinės – yra nepaprastai gražu ir prasminga. Aš nepasakyčiau, kad tai tik ilgesio ar liūdesio diena. Man tai yra šviesos diena.“
Kalbėti apie mirtį – drąsa, kurios visuomenė vengia
Lydėdama mamą, Agnė susidūrė ne tik su palaikymu, bet ir su visuomenės negebėjimu priimti atvirą kalbėjimą apie mirtį.
„Paskutiniais metais aš labai daug galvojau apie mirtį, apie savo santykį su ja. Ir kalbėjau apie tai realiu laiku. Gavau labai daug palaikymo iš savo socialinių tinklų sekėjų, draugų, šeimos“, – pasakoja ji.
Tačiau kartu atėjo ir kritika.
„Viena mano draugė pasakė, kad mano kalbėjimas apie mirtį ir mamos palydas buvo panašus į tai, ko nepadarė socialiniai mokslai per 30 ar 35 laisvos Lietuvos metus. Nes aš realiu laiku kalbėjau apie tai, kas vyksta. Atvirai ir labai skaudžiai. Ir tai žmonėms kelia šoką.“
Agnės teigimu, visuomenėje vis dar gajus mirties fakto neigimas.
„Per mamos palydas susidūriau su įvairiais kampais – buvo kritikos iš visai nepažįstamų žmonių: kam ir kodėl aš apie tai kalbu. Buvo ir klausimų, kodėl aš rodau savo vaikams sergančią mamą. Man tai buvo keista, nes mirtis yra toks pat natūralus dalykas kaip gimimas. Tik ne toks džiaugsmingas, nes reikia išsiskirti su artimu žmogumi.“
Agnė prisimena ir vieną ypatingą susirašinėjimą su moterimi, kuri viešai reiškė pyktį.
„Aš paprastai nereaguoju į vadinamą heitą, bet vienai moteriai prisėdau ir labai nuodugniai atrašiau. Parašiau: jeigu jus taip jaudina nepažįstamo žmogaus, nepažįstamos mamos palydos ir jūs turite tiek pykčio man ir mano mamai, paklauskite savęs – kas jūsų viduje taip skauda ir neužgijo, kad turite laiko rašyti tokias pykčio ir skausmo pilnas paklodes.“
Po kurio laiko moteris atsiprašė.
„Ji pasakė, kad aš visiškai teisi. Ir tada papasakojo savo istoriją – ji nelydėjo savo mamos. Ir supyko ant manęs, nes aš supratau šito proceso svarbą, nebėgau nuo savo šaknų ir turėjau tam laiko.“
Agnė įsitikinusi – kuo daugiau ir atviriau kalbame apie gyvenimo procesus, tuo daugiau erdvės atsiranda gydymui.
„Man tai buvo terapija. Aš pradėjau rašyti, nes laikotarpis buvo toks sunkus, kad tada net jo nesuvokiau.“
Paskutinis pokalbis: „Aš bijau“
Didžiausią įspūdį palieka Agnės pasakojimas apie paskutines akimirkas su mama.
„Paskutinius du mėnesius mes labai aiškiai supratome, kad išeities nėra. Aš tai supratau net aiškiau nei medikai. Mama man buvo labai aiškiai pasakiusi, kad tai yra viskas.“
Iki pat gebėjimo kalbėti pabaigos mama liko sąmoninga.
„Ji man pasakė: „Man atrodo, kad aš mirštu.“ Aš sakiau: „Nebijok, tu dar gyva.“ O ji man sako: „Aš bijau.“ Sakiau: „Tu geriausia mama pasaulyje. Tu viską darei taip, kaip geriausiai mokėjai. Tau nėra ko bijoti. Bus tik meilė ir šviesa.“ Ir ji man pasakė: „O tu geriausia dukra pasaulyje.“ Po poros parų ji užtilo. Tai buvo mūsų paskutinis pokalbis.“
„618 palatoje supranti, kas gyvenime yra svarbiausia“
Agnė sako, kad, nepaisant skausmo, ši patirtis leido jai pasijusti privilegijuota – ji išgyveno pačius svarbiausius gyvenimo slenksčius.
„Aš jaučiausi ir šiandien jaučiuosi absoliučiai privilegijuotas žmogus. Aš patyriau didžiausias gyvenimo dovanas – gimties džiaugsmą ir stebuklą pati, tada patyriau du gimdymus ir pati pagimdžiau savo nuostabius vaikus. Ir aš patyriau žmogaus, kuris man buvo vartai į šitą pasaulį, palydas.“
Būtent ligoninės 618-oje palatoje, pasak Agnės, viskas susidėliojo į savo vietas.
„Tokiose situacijose, kaip toj 618 palatoj, tu supranti viską, kas gyvenime yra svarbiausia.“
Ji neslepia – santykiai su mama nebuvo idealūs, tačiau buvo tikri, intensyvūs ir gyvi.
„Mūsų santykiai tikrai nebuvo saldūs. Jeigu bardavomės – skalnodavosi stogas, o jeigu mylėdavomės – kilnodavosi visos sienos. Mes abi buvom labai jausmingos ir iš tikrųjų labai panašios.“
Pasak Agnės, būtent tokie santykiai išmokė ją vieno svarbiausių dalykų – neišsisukti nuo ryšio.
„Pagal savo patirtį žinau, kad su tėvais turime imtis visų priemonių, iškęsti viską ir vis tiek ieškoti priėjimo vieni prie kitų, kad išsiskirtume taikoje. Tas ryšys yra be galo svarbus.“
Dėl to ji nejaučia gailesčio ar apgailestavimo.
„Aš neturiu jausmo, kad kažko nepadariau. Jaučiuosi teisingai padariusi, nes gyvenau nuoširdų gyvenimą santykyje su žmogumi.“
Kalbėdama apie paskutines dienas ligoninėje, Agnė mini ir medikus bei slaugos personalą, kuriuos vadina nuostabiais, tačiau pastebi, kad ne visi artimieji būna šalia sunkiausiomis akimirkomis.
„Labai dažnai, kai žmonės laiku nesuteikia savo artimam dėmesio ir nebūna šalia sunkiausiom akimirkom, tada laidotuvėse įvyksta labai didelės tragedijos.“
Mamos mirtį Agnė apibūdina ir kaip palengvėjimą.
„Mama išėjo iš savo kūno – jai tapo lengviau, nes jai labai skaudėjo. Ir man tapo lengviau, nes matyti savo artimą nuolatiniame skausme, kuris tęsiasi mėnesiais, yra labai sunki patirtis.“
„Po mirties lieka ne darbai, o energija“
Agnė sako aiškiai žinanti, kas lieka, kai žmogaus nebėra.
„Nelieka kūno, nelieka mūsų padarytų darbų, nelieka pastatytų namų, remontų. Bet kas lieka – tai lieka to žmogaus energija.“
Šią energiją ji jaučia įvairiais būdais, o vienas stipriausių – muzika, kuri visada jungė ją su mama.
„Man, pavyzdžiui, ji ateina per muziką. Mūsų su mama buvo bendrystė muzika. Paskutinius porą metų aš grįžau į dainavimą – sau visų pirma, bet dabar jau ir rašau pirmą kūrinį, kurį netrukus paleisiu.“
Paklausta, apie ką yra jos dainos, Agnė atsako paprastai. „Apie mus visus.“
Sugrįžimas į muziką jai tapo ne tik terapija, bet ir sąmoningu pasirinkimu.
„Jeigu dabar paklaustum, koks yra tikslas – aš turiu vieną tikslą: dainuoti. Aš jau dainuoju <...> ir man labai gera.“
Ji sako, kad šiandien pagaliau turi laiko savo kūrybiniam procesui – ne klientams, ne renginiams ar komunikacijos planams, o tam, kas jai iš tikrųjų svarbu.
„Aš noriu rašyti ir noriu dainuoti. Kai labai to nori ir kai nuoširdžiai su širdimi eini, tada atsiveria kažkokie portalai.“
Viena iš dainų gimė iš artimų žmonių skyrybų patirties ir paprasto žmogiško gesto.
„Mano draugė pakvietė mane į namus – ten buvo didelė įtampa. Ir man atėjo sakinys: „Pavargusiom kojom ėjom vieni pas kitus į namus.“ Nuo tos frazės viskas ir užsisuko.“
Pasak Agnės, šioje dainoje telpa ne tik jos asmeninis skausmas, bet ir mamos, ir draugų patirtys.
„Tai yra apie mus – apie tai, kad kartais mes tikrai pavargusiom kojom einam vieni pas kitus į namus.“
Šiuo metu ji jau turi kelias dainas, kurias norėtų įrašyti, o artėjantis 45-asis gimtadienis tapo postūmiu dar vienam sprendimui.
„Solinis koncertas tikrai bus. Be didelių pareiškimų – kaip mano mama pasakytų. Išeiti ir padainuoti savo artimiausiems, šeimai ir draugams tai, ką sukūrei per paskutinius metus.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
