Esate sakiusi, kad mezgate sau ir draugėms. Ar mezgimas jums yra tik pomėgis ?
Viskas prasidėjo nuo hobio, o vėliau tapo gyvenimo būdu. Prieš kelerius metus megzdavau ir savo mezginius dovanodavau draugėms, kolegėms, o dabar dovanoms mezgu tik prieš šventes, kai ateina laikas pasveikinti brangius žmones. Bėgant laikui atsirado ir klientų, kurie įvertino mano darbus. Negaminu masinės produkcijos, todėl vis dar drąsiai vadinu mezgimą pomėgiu.
Kada išmokote megzti? Sutikite – darote tai labai profesionaliai. Kas buvo jūsų mokytojai?
Ačiū už įvertinimą. Turbūt, kaip ir dauguma moterų, mano mama, močiutė ir promočiutė mokėjo megzti. Manau, kad kiekvienos kartos moterys mezga ar megzdavo dėl skirtingų priežasčių. Šiais laikais mezgimas daugiau saviraiškos forma, o ne būtinybė. Mano mamos jaunystės laikais mezgimas, tikriausiai, buvo viena iš nedaugelio galimybių pasipuošti originaliu drabužiu. Kas žino, galbūt mano promočiutės laikais mezgimas buvo vienas iš nedaugelio būdų pasigaminti šiltą drabužį. Bet niekas mūsų šeimoje nemezgė tam, kad užsidirbtų duonai.
Mezgimas, kaip ir bet kuris darbas, reikalauja kruopštumo. O kruopštumo nei mano mamai, nei močiutei niekada netrūko. Turbūt paveldėjau iš jų norą viską daryti gerai ir atsakingai.
Išmokau megzti būdama vaikas. Nors gimiau ir užaugau Vilniuje, vaikystėje ir jaunystėje labai daug laiko praleisdavau pas močiutę Žemaitijoje. Ji ir buvo mano mokytoja. Išmokau mezgimo pagrindų, bet ilgą laiką nieko sudėtingesnio negu šalikas nebuvau numezgusi. Dabar ir pačiai sunku patikėti, kad po ilgos pertraukos virbalus vėl į rankas paėmiau tik prieš keletą metų.
Iš tiesų tai buvo labai įdomūs metai. Gimė mūsų jauniausioji dukrelė, visa šeima persikraustėme į Norvegiją. Tai, ką matote dabar nuotraukose, galima pavadinti savamokslės darbu. Tiesiog susiklosčius aplinkybėms gimė noras sukurti kažką neįprasto.
Neužtenka tik gražiai sumegzti akis, reikia ir skonio. Ar pati kuriate modelius? Gal esate ragavusi menų?
Deja, menų nesu ragavusi. Esu baigusi ekonomikos studijas. Skaičiai man visada atrodė tikslesnė išraiškos forma nei gražūs žodžiai ar vaizdai. Mano darbuose tai ir atsispindi – paprastumas, funkcionalumas, neperdėta puošyba.
Visus modelius kuriu pati, bet schemų nepiešiu. Viską laikau galvoje, todėl kiekvienas atliktas darbas būna lyg ir iš naujo išgyventas, iš naujo perskaičiuotos akys.
Kiek jūsų laiko užima mezgimas?
Galiu pasakyti drąsiai – šiandien mezgimas užima visą mano laisvalaikį, kurio turiu ne per daugiausiai. Kasdien intensyviai mokausi norvegų kalbos, rūpinuosi vyru, namais ir trimis vaikais. Mezgimui galiu skirti tik keletą valandų per dieną, dažniausiai, atsisėdus vakare prie televizoriaus.
Kaip atsitiko, kad gyvenate Norvegijoje?
Kelionė į Norvegiją buvo ilga, viską sunku ir papasakoti... Vyras jau daug metų palaikė darbo ryšius su Norvegijos įmonėmis. Vieną dieną supratome, kad daugiau gyvename atskirai negu kartu. Šeima turi gyventi kartu. Tokia būtų trumpa mūsų istorija.
Norvegijoje mes jau penkeri metai. Spėjau apsiprasti su vietine kultūra, vaikai turi daug norvegų draugų, o mūsų namai visada pilni svečių.
O kuo iki išvažiavimo užsiėmėte Lietuvoje?
Gimiau ir užaugau Vilniuje, mokiausi taip pat Vilniuje. Dirbau vadybininkės darbą, – labai žemiška profesija, kartais net pačiai sunku patikėti, kaip gali persiversti gyvenimas ir kokių paslėptų galimybių savyje galima atrasti.
Ar kaimynai norvegai žino apie jūsų talentą? Kaip jie reaguoja?
Gyvename labai gražioje vietoje – ant fiordo kranto, šalia Oslo. Pas mus kiekvieną savaitgalį susirenka labai daug žmonių: vasarą – pasilepinti saulėje, žiemą – pavedžioti šunis ir pasivaikščioti. Visi šie žmonės – vietiniai, kaimynai, todėl man kilo mintis savo namuose atidaryti nedidelę parduotuvėlę. Įsirengėme patalpas rūsyje ir atidariau parduotuvėlę, į kurią šeštadieniais su malonumu užsuka kaimynai norvegai, taip pat ir netoliese gyvenantys lietuviai. Norvegijoje atstumai dideli, ne visi gali atvažiuoti apsipirkti, todėl nemažai mezginių siunčiu paštu.
Ar norvegės nemėgsta megzti? Kaip manote, kuo jūsų darbai ypatingi, kad patikote įnoringoms šiaurietėms. Girdėjome, kad norvegai nelabai noriai perka, ir dar nenoriau – iš užsieniečių?
Dažna norvegė mezga. Pastaruoju metu tai tapo labai populiariu hobiu. Kiekvienoje bibliotekoje veikia mezgimo kavinės, kur kartą per mėnesį ar dažniau susiburia bendramintės kartu pamegzti ir pabendrauti, veikia mezgėjų klubai, grupės socialiniuose tinkluose, forumai, tinklaraščiai.
Jei nori iš mezgimo gyventi, rasti pirkėjų labai sunku, nes didžioji dauguma moterų Norvegijoje įsitikinusios, kad nemažą sumą kainuojantį mezginį gali ir pačios nusimegzti. Bet aš nesusidūriau su nenoru pirkti dėl nacionalinių įsitikinimų.
Kokios nuotaikos betvyrotų ore, visi suvokiame, kad geresnės picos už italą niekas nepadarys, tikrus cepelinus išvirs tik lietuvis, o skaniausią kebabą suvalgysime Turkijos išeivio kavinukėje. Svarbiausia norvegų nemokyti, kaip jie turėtų vytinti menkes, ir viskas bus gerai.
Suvokiau vieną paprastą tiesą: norint surasti pirkėjų, reikia gaminti tokius daiktus, kad klientas, nors ir labai nenorėdamas, sau tyliai pripažintų: „Taip, aš galiu tai padaryti pats, bet taip gerai tikrai nepadarysiu.“
Ar turite mezgimo guru, kuriuo žavitės, norite sekti?
Mezgimo guru neturiu, juk megzti pradėjau tik savo malonumui. Lygiuotis į žinomus žmones ar, neduokdie, juos kopijuoti, niekada nebuvo mano gyvenimo tikslas. Autoritetų turėjimas įpareigoja. Man mezgimas – daugiau žaidimas, fantazijos išlaisvinimas. Nenoriu iš savęs atimti malonumo megzti taip, kaip man norisi.
Kokius renkatės siūlus, kur juos perkate?
Perku įvairių siūlų. Naudoju vilną, pusvilnę, keletą drabužių esu numezgusi iš medvilninių siūlų. Nesu prisirišusi prie tam tikros siūlų rūšies ar gamintojo. Juos perku ir Lietuvoje, ir Norvegijoje. Būna, užsuku į parduotuvę, o ten gražios spalvos ir geros sudėties siūlai – ir perku. Perku net ne visada žinodama, ką iš jų megsiu. Idėjos dažnai gimsta paėmus į rankas virbalus.
Ar jums brangus lietuvių liaudies menas, mezgimo tradicija?
Turbūt vienintelis lietuviško paveldo ar tradicijų atspindys mano darbuose yra žemės spalvos ir natūralūs vilnoniai siūlai. Šiais laikais, kai atsibudęs ir papusryčiavęs Lietuvoje, po poros valandų skrydžio pietauti gali multikultūriniame Osle, aklas prisirišimas prie vienos ar kitos kultūros man nesuprantamas. Reikia priimti kultūras, kurių apsuptyje gyveni, ir pasiimti iš jų tai, kas geriausia.
Ar jau galite gyventi iš savo kūrybos?
Jei galėčiau mezgimui skirti visas dienas, manau, kad tikrai išgyvenčiau. Bet dabar dar neišeina. Svarbu mylėti tai, ką darai, o sėkmė visada ateina, kai tik pamato, kad žmogus tam pasirengęs.
Geriausi dalykai ateina gyvenime netikėtai ir, dažniausiai, neplanuotai. Kol galėsiu sau leisti megzti dėl malonumo, tol tai ir darysiu. Laikas parodys, kur tai nuves.
