Vasarą Palangoje dienas leidžiantis dainininkas Stasys Povilaitis į gyvenimą žiūri filosofiškai.
– Migruojate tarp Palangos ir Vilniaus. Pusę metų – Vilniuje, pusę – Palangoje. Kodėl pajūris? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė S. Povilaičio.
– Renkuosi Palangą dėl didelių mažo miestelio privalumų. Nėra spūsčių, grynas oras, lėtesnis gyvenimo tempas. Vilniuje tai atima iš manęs daug laiko, kurį galėčiau skirti sau, laisvalaikiui. O jeigu dar prisiminsime miesto dulkes, smogą...
Čia oras kitoks. Ir pušynas, ir miestas vietoje. Iš taško A į bet kurį kitą lengvai gali nusigauti dviračiu. Kai tiek privalumų, nėra dėl ko ir abejoti.
– Artėja vasara. Ar daug koncertų laukia?
– Vasarą – daugiau, kitais metų laikais – mažiau. Vien pernai vasarą turėjau 57 koncertus.
– Jauni dainininkai skundžiasi krize, pustuštėmis salėmis. Per jūsų koncertus salės nebūna tuščios. Kokia jūsų neblėstančio populiarumo paslaptis?
– Daug kas to klausia. Nežinau. Bandau kurti įvairias versijas. Viena jų – lietuviai mėgsta melodingas dainas. Tą gali jausti iš jų reakcijos koncertuose. Nesame kokie nors išskirtiniai, tokias dainas mėgsta ir slavai, ir vokiečiai... O mūsų kultūros persipynusios.
Gal melodingumu paperka ir mano dainos. Aišku, ir jų tekstai nėra nereikšmingi. Svarbu, kad tekstas būtų ne tik prasmingas, bet ir fonetiškai skambus.
– Pats kuriate dainų tekstus. Kas įkvepia gražioms eilėms?
– Mano dainų tekstai – gyvenimiškos situacijos, o dauguma jų juk banalios. Žmonijoje viskas kartojasi: meilė, skausmas, praradimai, susitikimai. Nebūtinai turi išgyventi viską, apie ką rašai.
Kažkas buvo, prie kažko tik vos vos prisilietei, kažką patyrė tavo pažįstamas ar artimas. Taip ir gimsta žodžiai. Aišku, žmonėms būtų įdomiau manyti, kad visos tos moterys, kurių vardus miniu, buvo mano gyvenime, bet taip nėra. Kad ir koks gražus man būtų vardas Kristina – jos irgi nebuvo.
– Kaip žiūrovai priima naujas dainas?
– Naujos dainos sunkiai skinasi kelią. Kad ir kur koncertuočiau, žmonės visada pageidauja senų.
– Kokia jūsų publika?
– Ji labai įvairi. Nuo vaikų iki garbingo amžiaus žmonių. Neretai esu kviečiamas ir į klubus, kur šėlsta jaunimas, girdėdamas senus šlagerius. Lyg neturėtų taip būti, bet kviečia, prašo mano dainų.
– Jūs pats klausotės jaunų atlikėjų muzikos? Kaip vertinate?
– Klausau tiek, kiek girdžiu automobilyje per radiją ar per televiziją. O vertinu kaip ir bet kokio amžiaus atlikėjų muziką. Ji arba yra, arba jos nėra. Ypač liūdina prasti ir neapgalvoti tekstai, baisus rimavimas ar net kirčiavimas.
– Atlikėjai kartais teisinasi, kad tai diktuoja klausytojo skonis. Žodžiu, dainuoja tai, ko iš jų prašo.
– Tai tik pasiteisinimas, jei pats būdamas prasto skonio galvoji, kad ir publika tokia. Esu tos nuomonės, kad staiga atsiradus laisvei, kičas visada prasiveržia – mene, muzikoje. Anksčiau ar vėliau jis išlenda, o publika atsirenka.
– Per krizę dainininkai dejuoja dar ir dėl menkų honorarų.
– Jei patys numuša, tegul patys save ir kaltina. Mano nuostata – geriau nevažiuoti koncertuoti, jei honorarai netenkina. Iki juokingų sumų tikrai nenusileidžiu.
Kodėl turėčiau daug dirbdamas galvoti, ar užteks mėnesio pabaigoje susimokėti komunalinius mokesčius, drebėti stebint besisukančius skaičius degalinėje arba maitintis nekokybišku maistu?
– Ar yra kokia amžiaus riba, kai dainininkas turėtų jau nulipti nuo scenos?
– Tą ribą arba pats pajunti, arba žiūrovas leidžia pajusti. Amžiaus ribos tikrai nėra. Juk yra pavyzdžių, kai scenoje net mirtis ištinka. Kuo neprasminga mirtis? Aišku, geriau iki tokio laiko nulipti nuo scenos (šypsosi).
– Kuo gražus jūsų dabartinis amžius ir laikas?
– Dabar laikas jau bėga septynmyliais žingsniais, bet dėl to nesu kinkęs graudintis. Žiūriu filosofiškai: kiekvienas amžiaus tarpsnis savotiškai gražus, tik reikia mokėti pastebėti teigiamus dalykus.
Atsikeliu, šviečia saulė – smagu. Maudausi jūroje – malonumu. Esu visą laiką užsiėmęs ir visada turiu ką veikti. Palangoje taip yra. Žolytę reikia atsėti, gyvatvorę karpyti. Kas turi namą, tas žino, kiek reikia prie visko prasikrapštyti. O kiekviename darbe galima rasti ir tam tikrą malonumą. Net buitinėje rutinoje.
– Ar optimistinis požiūris kaltas, kad ne senstate, o atjaunėjote ir išgražėjote pastaruoju metu?
– Pabūkite pajūryje, pamatysite, kaip išgražėsite ir jūs. Apetitas geresnis. Tai šioks toks ir trūkumas. Draugai atvažiuoja pas mane ir dejuoja: „Dieve, Stasy, čia tik apie maistą tegalvoji.“ Bet užtat miegas koks geras. Čia jau – privalumas.
– Jei jau pradėjote, išduokite visas atjaunėjimo paslaptis.
– Kokios paslaptys! Nesu sveikas, esu diabetikas, reikia vaistų. Galiu tik pasakyti, kad šiuolaikinis maistas manęs niekada nežavėjo. Viena chemija ir nutukimas nuo jo.
Žmona Birutė man gamina, o aš stengiuosi pavalgyti dažnai ir kukliai. Žmogus turi prisižiūrėti.
– Kada ta išmintis atėjo?
– Vėlai, po 40-ties (juokiasi).
