Spektaklyje vaidmenis kuria teatro žvaigždynas, tad smalsu su režisieriumi pakalbėti apie kūrybinį procesą ir lauktiną rezultatą.
– Šio spektaklio kūrybinis procesas prasidėjo nuo teatro meno vadovo pasiūlytos temos apie senatvę. Taip pat jums buvo pasiūlyta dirbti su Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) brandžiosios kartos aktoriais, žvaigždėmis: Jūrate Onaityte, Inesa Paliulyte, Liubomiru Laucevičiumi, Vilija Grigaityte, Liucija Rukšnaityte, Algirdu Pintuku, Lili Stepankaite. Pjesę šiam pastatymui specialiai rašė dramaturgė Daiva Čepauskaitė. Tai gana neįprasta jums. Papasakokite apie šį procesą.
– Taip, man tai yra visiškai nauja patirtis. Paprastai pradedu kurti spektaklį būtent po to, kai gimsta mane patį labai užkrečianti pjesės idėja. Tuomet pamažu ją vystau, brandinu, dalinuosi ja su savo būsimo spektaklio bendrakūrėjais – kompozitoriumi, dailininke, rašau pirmuosius juodraščius.
Taip berašydamas pjesę, imu vaizduotėje režisuoti būsimą spektaklį, atrasti jo stilių, atmosferą, estetiką, formą, įvardyti spektaklio temas ir t.t. Šiuo atveju viskas vyko kitaip.
Teatras pasiūlė man sukurti spektaklį, kurio tema, idėja ir daug kitų spektaklio komponentų jau buvo apibrėžti, bet pjesės dar nebuvo. Buvo suplanuota, kad ją parašys Daiva Čepauskaitė.
Kalbant atvirai, iš pradžių maniau, kad mandagiai atsisakysiu šio pasiūlymo, nes pirminis NKDT įvardytas sumanymas man pernelyg stipriai priminė mano prieš kelerius metus sukurtą spektaklį „Bagadelnia“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, o reprodukuoti tai, ką jau esu kūręs anksčiau, man nėra įdomu. Bet mano nuomonę pakeitė tai, kad šią pjesę sutiko rašyti Daiva Čepauskaitė, kuri turėjo labai gražių minčių ir idėjų būsimai pjesei. Taip aš atsidūriau Kaune.
– Verta priminti, kad už minėtą spektaklį apie senelių namus „Bagadelnia“ buvote apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Bet, kaip pats sakote, sąskambių tarp šių kūrinių nebus?
– Ne. Dabar jau galiu užtikrintai pasakyti, kad tai yra labai, labai skirtingi spektakliai. Skirtinga estetika, meninė forma, aktorinio atlikimo būdas. Netgi temos labai skiriasi.
„Bagadelnioje“ stengiausi pažiūrėti į mūsų gyvenamas dienas iš tam tikros distancijos – pjesėje veikiantys senelių globos namų gyventojai tam puikiai tiko, nes jie jau nebegyvena visuomenėje, bet dar yra labai, labai gyvi.
Spektaklyje „Kai mes būsim jauni“ tyrinėjamas laikas, jo tėkmė, iššvaistymas, mėginimas jį sustabdyti. Tad nors abiejuose šiuose spektakliuose vaidina vyresnės kartos aktoriai, personažai yra visiškai skirtingi. Ir jie išgyvena nenumaldomai artėjantį susitikimą su mirtimi, spektakliai yra labai, labai skirtingi.
Taip pat yra visiškai skirtingos kūrybinės komandos – dramaturgai, scenografijos, kostiumų, šviesų, video dailininkai ir, žinoma, aktoriai. Tik kompozitorius Paulius Trijonis dirbo kartu su manimi kuriant abu šiuos spektaklius.
Žmonės, su kuriais yra kuriamas spektaklis, nulemia repeticijų proceso atmosferą ir galutinį kūrybinį rezultatą ne mažiau nei turimos išankstinės pastatymo idėjos, pasirinkta pjesė, joje gvildenamos temos ir t.t.
– Aktoriai, su kuriais šiuo metu kuriate repeticijų erdvėje, yra sukaupę didelę patirtį, dirbę su Lietuvos teatro grandais. Ar tarp jūsų vyksta sinergija, – matydamas jų patirtį, pasisemiate naujos patirties sau, ir tuo pačiu, perduodate savo idėjas, matymą, teatrinę kalbą?
– Žinoma, kūrybiniai mainai vyksta. Tiesą sakant, neįsivaizduoju kūrybinio proceso, kuriame jie nevyktų.
Pastaruosius kelerius metus daugiausiai dirbu su Juozo Miltinio dramos teatro aktoriais, su kuriais kasmet susikalbame vis geriau, jaučiame ir pažįstame vieni kitus vis giliau.
Kurti su savo žmonėmis yra palaima. Bet taip pat man patinka dirbti su menininkais, kurie nėra man gerai pažįstami, kurie praėjo visai kitokią teatro mokyklą, turi kitokias patirtis, požiūrius, kūrybinius metodus nei turiu aš.
Ne paslaptis, kad tokiais atvejais gaunu unikalią galimybę daug iš jų mokytis ir plėsti savo pasaulėjautą, gilinti turimas žinias, stiprinti profesinius įgūdžius.
Dirbdamas su Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriais gaunu naujų pamokų kas savaitę. O gal net kasdien. Ir kaip režisierius, ir kaip žmogus. Labai tai vertinu ir branginu. Todėl slapta tikiuosi, kad kada nors ateityje turėsiu progų dar sykį susitikti su čia sutiktais aktoriais kituose kūrybiniuose pasauliuose.
Pavyzdžiui, būtų smagu vieną dieną sukurti bendrą spektaklį su visais „Bagadelnios“ ir „Kai mes būsim jauni“ aktoriais.
Esu tikras, kad užsikurtų nepamirštamas, daug ryškių prieskonių turintis repeticijų procesas. Galima būtų sukurti spektaklį, kuriame legendiniai abiejų teatrų aktoriai vaidintų ne viską mačiusius pagyvenusius žmones, bet aistringus, naivius jaunuolius, arba darželio žaidimo aikštelėje susitinkančius mažus vaikus?
Kokie gražūs galėtų būti jų susitikimai, kokie tyri dialogai, kokie emocionalūs monologai! O kaip smagu būtų tokį spektaklį rodyti vieną mėnesį Kaune, kitą – Šiauliuose, po to vėl Kaune...
Pakeliui būtų galima aplankyti ir mano gimtąjį Panevėžį. O gal tikrai nebloga mintis ateičiai?
– Kam skiriate spektaklį „Kai mes būsim jauni“? Koks jo žanras?
– Tai drama, kuri apsimeta esanti komedija. Gal net situacijų komedija. Todėl stebėti pjesės istoriją ir pažinti jos veikėjus visų pirmiausia yra smagu. Tačiau žiūrovai greit pajus, kad šis spektaklis tik žaidžia situacijų komedijos žanro taisyklėmis.
Žaisti žanrinėmis taisyklėmis man labai patinka. Žanras suteikia aiškią meninę kalbą, padiktuoja formą. Bet kai tu valdai žanrą, o ne jis tave, gali taikyti žanro principus kurdamas tam žanrui mažiau būdingą turinį.
Tikiuosi, kad tai nutiks ir šiame mūsų spektaklyje. Jei man reikėtų kam nors skirti šį spektaklį, tai skirčiau jį patiems aktoriams, kurie vaidina jame.
Manau, jie, kaip ir aš, daug pasisemia iš šio proceso, labiausiai – vienas iš kito. Visi jie yra talentingi, tačiau labai skirtingi, todėl tikrai turi ko vieni iš kitų pasisemti.
O žiūrovai... Manau, kad labiausiai šis spektaklis patiks žiūrovams, pasiilgusiems gerų teatrinių istorijų, ryškių personažų, patenkančių į dramatiškas, o kartais – absurdiškas situacijas.
Žinoma, kad spektaklis taps reikšmingu įvykiu tiems žiūrovams, kurie seniai stebi ir žavisi jau kelis dešimtmečius trunkančiu šio spektaklio aktorių kūrybiniu keliu. Bet kadangi kartu su aktoriais kuria ir kitų kartų menininkų (vienas kurių esu aš pats), tikiu, kad mūsų siūloma meninė kalba, estetika, kūrybinė kryptis bus įdomi gana plačiai ir įvairialypiai auditorijai.
Juolab, kad spektaklyje tyrinėjamos gana universalios, praktiškai nemirtingos temos – laikas, gyvenimo baigtinumas, individualus praeities pojūtis, nerimas dėl ateities ir viso ko pabaigos.
– Aleksandrai, o jūs pats susimąstote apie savo senatvę?
– Tikrai taip. Dažniau susimąstau ir apie tuos pokyčius, kurie neišvengiamai vyksta jau šiandien manyje.
Iš tikrųjų dabar išgyvenu laiką, kai pradedu matyti ne tik tai, kiek man dar daug liko sukurti, nugyventi ar aplankyti, bet ir tai, kad jau nebe viskam man užteks laiko šiame gyvenime, jau nebe visko išmoksiu, kas man įdomu, ne visus potyrius patirsiu, kurie man atrodo smagūs ir dabar pradedu savo gyvenimą gyventi kiek lėčiau, skirti kiek daugiau laiko įvairiems procesams, kurių imuosi ir stengiuosi daugiau filtruoti, ko imtis, ko ne, nes suprantu, kad nesu begalinis, nesu amžinas ir kad lieka vis mažiau ir mažiau.
Teksto autorė: Jolanta Garnytė-Jadkauskienė.
