– Ši nelaimė – jau antra tokio masto netektis Kėdainiuose. Per metus laiko buvo ir daugiau, ir mažiau nuskambėjusių smurto ir net vaikžudystės atvejų. Žmonės reikalauja tarnybų, institucijų vadovų galvų. Kaip Jums atrodo – ar tikrai kaltos tik tarnybos? Kaip vertinate faktą, kad daugelis, pasirodo, žinojo apie smurtą, kriminalinį gyvenimą, tačiau tylėjo?
– Šiuo konkrečiu atveju pareigūnų atsakomybę aš įžvelgiu. Deja, ar jie prisiims nors kokią kaltę, ar pasitrauks iš postų, tai berniuko nebesugrąžins. Tik gal kuris nuramins savo sąžinę ir iš dalies visuomenę. Visgi, atsakomybę turėtų prisiimti kiekvienas, kuris girdėjo, matė, nujautė, bet... nieko nedarė, nieko nesiėmė, ignoravo. Arba „nurašė“ vaiko fantazijoms – suaugusieji dažnai linkę taip vertinti mažųjų skundus. Galbūt kai kurie tylėjo, nes bijojo poros keršto, susidorojimo su jų šeimos nariais. Liūdna, bet daugelis žmonių vengia kištis į šeimų gyvenimą, net jei šiose akivaizdžiai vyksta baisūs dalykai.
Kodėl? Vieni tai daro tikrai dėl keršto baimės, kiti dėl įsišaknijusio požiūrio esą negražu, netaktiška, dar kiti paprasčiausiai neturi empatijos arba... patys taip elgiasi. Visgi tikiuosi, kad Matuko mirtis atvers žmonėms akis, širdis ir protus. Nevalia ignoruoti smurto – nei prieš vaikus, nei prieš jokį žmogų. Yra galimybė viską daryti anonimiškai – pareigūnai tikrai pasistengs, kad tapatybės nebūtų atskleistos. Tad, reikia tik noro ir supratimo, jog realūs pokyčiai pirmiausia prasideda tik nuo MŪSŲ PAČIŲ.
– Paaiškėjo, kad ir vaikelio motiną sugyventinis mušdavo. Ji pati ir jos močiutė, net ir žinodamos apie smurtą, viską neigė. Kaip manote, kokia to priežastis? Rodos, yra daug pagalbos numerių, įvairių tarnybų, laikino apgyvendinimo namų – kodėl moterys bijo kalbėti?
– Todėl, kad lietuviai – išties šiauriečiai. Bent jau šituo klausimu. Jie nelinkę atvirauti, dauguma uždari, o dar ir imlūs „kvailoms“ tradicijoms, mitams, kurie šiais laikais skamba kaip visiška atgyvena. Dauguma moterų – ypač vyresnės kartos – augo su maždaug tokia į galvą įkalta nuostata: „Jei jau susituokei/susidėjai su vyru, kuris mušasi, geria, negerbia – nesvarbu! Vis tiek, vaikeli, nešk savo kryželį ir iki galo. Nieko čia nepadarysi...“
Iki kokio galo??? Savo ar vaikų? Kita nesąmonė skamba taip: „Tu savo vyro nekalbink, kai išgėręs – parėkaus ir užmigs, o kai aiškiniesi su girtu, tai ir gauni į dantis“ arba „Nu tai ką žmonės pasakys, jei paliksi? Ir kur tu su vaikais dėsies, kas tave ims? O jis duonos į namus parneša, tai kas, kad didesnę dalį prageria...“
Tokių moterų mūsų aplinkoje tikrai ne viena. Jos įbaugintos, neryžtingos, pasimetusios, neturinčios palaikymo. Dažnai kaip gėdą slepia smurtą. O kartais esama ir puikius darbus, išsilavinimą turinčių moterų, bet vis tiek gyvenančių su smurtaujančiais vyrais. Kas joms yra, gali atsakyti tik psichologas. Gal savivertė itin žema, sutrypta dar vaikystėje tėvų ar kitų artimųjų, gal stiprus aukos sindromas, gal kitos priežastys. Bet kokiu atveju tokios moterys turi arba pačios ieškoti pagalbos, arba aplinkiniai, matantys, kas vyksta, turi joms padėti, nukreipti ten, kur reikia. Visgi, jei smurtą kenčiančios moterys augina vaikus, jos privalo mąstyti ne tik apie savo gerovę, bet ir jų.
Jokios pasakos apie šeimos išsaugojimą, norą, kad vaikai turėtų tėvą, nepateisina tokių motinų neveiksnumo. Tokiu atveju jos pasmerkia vaikus žiaurioms kančioms, o save tapti smurto bendrininkėmis. Kartais – net vaikžudystės.
– Smurtas gimdo smurtą – tą galima aiškiai matyti skaitant žmonių komentarus. Galima suprasti, kad jie itin skaudžiai išgyvena tokį įvykį, tačiau kaip manote, ar nevertėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip elgiamės patys?
– Vertėtų. Bet tai nėra lengva. Pamatyti krislą kito akyje žymiai paprasčiau nei akmenį saviškėje. Mes apskritai esame labai linkę teisti, kaltinti, moralizuoti, pamokslauti, net kai to niekas neprašo. O suprasti, išklausyti, užjausti, pabandyti mąstyti kitaip – nelabai. Lietuvos visuomenė, deja, bet smurtinė. Kodėl tokia tapo? Sunkus ir vieno atsakymo tikrai neturintis klausimas. Tačiau kiekvienas galime pabandyti paieškoti atsakymų. Man asmeniškai atrodo, kad nemažai tiek žymių, tiek paprastų žmonių galvoja, kad jei esi geros širdies – tai iškart liurbis, naivuolis, pliuškis, į kurį visi gali valytis kojas. Nes dabar madinga šaipytis iš kitų, tyčiotis, įkąsti, įskaudinti, suniekinti – tai esą „stiprybė“, nors gimdanti smurtą, nepagarbą, susvetimėjimą. Nuoširdžiai noriu, kad pagaliau būtų madinga ir skelbti savo gerus darbus, dalintis jais, skiepyti gerumą vaikams savo pavyzdžiais ir garsiai kartoti, jog tai – jėga! Tada ratas įsisuks. Aš tikrai žinau, kad gėris nėra silpnumo išraiška. Tai tokia stiprybė, kurią, deja, ne visi turi drąsos priimti.
– Kaip manote, kas galėjo padėti užkirsti kelią nelaimei? Ko ši nelaimė, kad ir pačiu skaudžiausiu būdu, moko mūsų visuomenę ir kiekvieną mūsų?
– Moko IŠGIRSTI. MATYTI. KALBĖTI. Ir nebijoti keistis. Nes šiurpas eina per nugarą, kai pagalvoji, kad XXI a. Lietuvoje dar auklėjame vaikus mušimu, manydami, kad smurtas – geriausia edukacinė priemonė, ir nenorime tam užkirsti kelio teisindamiesi, jog „Lietuva tam nepasirengusi“, „mane mušė, todėl aš toks doras žmogus užaugau“. Arba yra šeimų, kur vis dar normalu vaikų neprausti, nemokyti jų valytis dantų, maitinti kartą per dieną ir nepaklausti, kaip sekasi mokykloje. Šalis, kurioje žudosi vaikai – pradinukai, šalis, kurioje kūdikiai suluošinami tėvų tam, kad gautų neįgalumo pašalpas, šalis, kurioje už ne taip ištartus skaičius vaikas gimdytojų uždaužomas iki mirties yra PASMERKTA ŽLUGTI. Tokios šalies nebėra prasmės ginti, nebėra prasmės likti gyventi ir puoselėti kalbą, tradicijas... Aš noriu tikėti, kad Mato ir visų vaikų smurtinės mirtys yra auka, padėsianti mums sukurti kitokią Lietuvą. Laimingų vaikų ir tėvų Lietuvą.
Eglė KUKTIENĖ
