Bėgantys metai Algimanto Raudonikio nesendina, žilos jo ševeliūros neretina. O jo dainoms laikas tik į naudą – ir šiandien jos svaigina mus lyg išlaikytas taurus vynas. 80-ies sulaukęs kompozitorius, nominuotas Lietuvos Vyriausybės premijai, pats rengia jubiliejinius koncertus Lietuvos miestuose. Nes mieliausia dovana jam – žmonės, niūniuojantys jo dainas.
Dainos ant pieninės stalo
Pone Algimantai, esate Joniškio garbės pilietis. Kaip tik šiandien ten numatytas jūsų jubiliejinis koncertas. Spėju, jus ten ant rankų nešios...
Geriau jau nenešiotų... Ir taip labai daug jaudulio. Juk man svarbiausi koncertai yra būtent Joniškyje ir Vilniuje – mylimiausiuose miestuose. Beje, prašau vadinti mane Algimantu, joks iš manęs ponas – visą gyvenimą dirbau. Rašiau muziką nelaukdamas mūzų malonės.
Ir jūsų muzika, maestro, tokia skaidri, šviesi. Ir pats jūs, kad ir kur pasirodytumėte, spinduliuojate žvalumą, džiugesį – tarsi nebūtumėte gyvenime patyręs baisių sukrėtimų.
Didžiausi sunkumai mane aplenkė, mano tėvų šeima išvengė tremties. Mamos tėvas buvo ūkininkas, valdė 50 ha žemės, bet išdalijo ją vaikams. Gimiau Kaune, kur gyveno motinos sesuo, Šakynoje baigiau porą pradžios mokyklos klasių, o po karo mūsų šeima grįžo į Joniškį, kurį laikau tėviške. Mano mama – gryna joniškietė, tėvelis kilęs nuo Kavarsko. Jis buvo pienininkas, mama – namų šeimininkė, užaugino mudu su broliu Vidmantu... Važinėdamas po pieno nugriebimo punktus, tėvas kartais pasiimdavo ir mane – užkeldavo kur nors troboje ant stalo, ir kartu su vyrais traukdavau liaudies dainas. Pats to neprisimenu, tėvas pasakojo. Ir jis, ir motina neblogai dainavo.
Senelė nusivesdavo mane mažą į bažnyčią, o kai per radiją mišias transliuodavo, klūpėdavau priešais radijo aparatą... Šventas vaikas buvau! Vokietmečiu buvo tokia radijo laida kaimui su liaudiška muzika – tai valandai lipte prilipdavau prie radijo imtuvo. Tiek tų ankstyviausių prisiminimų...
Kai grįžome iš Šakynos į Joniškį, dar negrojau jokiu muzikos instrumentu, tačiau kartą svečiuose gavau pripulti prie pianino. Man leido „pažaisti“, o aš dviem pirštais ėmiau skambinti melodijas iš klausos... Visus labai stebino, kad groju tik juodais klavišais, o man ši tonacija buvo patogesnė.
Vėliau ir vakaruškose iš klausos grodavau. Akompanuodavau ir tautinių šokių ansambliui – vadovei reikėdavo melodiją man paniūniuoti. Mokytis groti iš natų ėmiau daug vėliau, bet kai mokytojas nesugebėjo paaiškinti, kaip sugroti trelę, supratau, kad Joniškyje mano mokslai pasiekė ribą... O, jei būčiau turėjęs tokių galimybių lavintis, kokių nūnai gabūs vaikai turi!
Slaptos svajos išsipildymas
Tačiau pienininko sūnus nuo jaunumės tvirtai žinojo, kuo taps, – kompozitoriumi!
Turėjau tokią slaptą svajonę, tačiau tėvas norėjo mane matyti gydytoju arba inžinieriumi. Muzikanto profesija jam atrodė įtartina, juk Mocartas, Šubertas mirė jauni ir skurde... Taigi muzikos mokiausi ne itin tėvų skatinamas.
Mano kraštietis, klasės draugas Povilas Mataitis, paskui tapęs žinomu chorvedžiu, folkloristu, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti ekonomikos – ir aš iš paskos, drauge juk smagiau. Nuo kurio iš stojančiųjų per egzaminus nusirašiau matematiką, neprisimenu, bet nupyliau kuo puikiausiai... Nesu gabus matematikai kaip, tarkime, kompozitorius Barkauskas, regis, ir matematikos studijas baigęs. Ir ekonomika manęs netraukė: krimtau tą nuobodybę pusmetį, per marksizmo paskaitas harmonijos uždavinius spręsdavau... Taikiau į kompoziciją, tačiau Vilniaus J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje mane atšaldė: privalau pateikti pluoštą savo kūrybos. Kibau į lietuvių poezijos knygas ir parašiau 20 dainų, nors neturėjau jokio supratimo apie tesitūrą. Tačiau komisija mano kūrybą priėmė, o kai buvau paklaustas apie mėgstamiausius kompozitorius, paminėjau Dunajevskį, Blanterį, Mokrousovą, Solovjovą-Sedojų. Matyt, ši kompanija egzaminų komisijai pasirodė tinkama, nors man patiko tikt jų kūrinių melodingumas. Įstojau, o kartu ir mano bičiulis Algimantas Bražinskas. Povilas Mataitis čia jau mokėsi dainavimo.
Studijavote ir tuometėje Valstybinėje konservatorijoje...
Taip, kompoziciją man dėstė prof. Eduardas Balsys. Dar besimokydamas įsidarbinau Liaudies meno rūmuose. Kolektyvų ten buvo daug, o repertuaro labai trūko, tad atsiraitojęs rankoves ėmiausi darbo: kūriau muziką kaimo kapeloms, vokaliniams ansambliams. Daug mano dainų skambėdavo konkursuose, festivaliuose, respublikinėse dainų šventėse, studentų „Gaudeamus“. Sovietmečiu chorinė kultūra klestėjo, dera tą pripažinti. Ir dabar dauguma mūsų chorų puikiai dainuoja. Tačiau Dainų šventės dabar vchorvedžių entuziastų rūpestis iš paskutiniųjų surėmus pečius... Kam kapitalistui reikalinga Dainų šventė?
Matyt, jiems gana „Chorų karų“.
Ir čia neblogai dainuojama, nors nusveria šou: tas mums nebūdingas energingas mosavimas rankomis, manau, atėjo iš bažnytinės afroamerkiečių muzikos. O komersantai neturi supratimo apie gerą muziką, o šios kūrimui ir atlikimui mecenatai būtini. Visais laikais taip buvo: karaliai, kunigaikščiai išlaikydavo orkestrus.
Buvote ir Respublikinės moksleivių dainų šventės, Lietuvos vasaros spartakiados vyriausiasis muzikos vadovas, įvairių meno komisijų, tarybų narys, pirmininkas...
Taip, dar ir koncertuodavau su Leningrado koncertiniu orkestru, broliais Valdemaru bei Algiu Frankoniais po visą Tarybų Sąjungą, pasiekėme net Chabarovską, Vladivostoką... Tačiau ilgus metus neturėjau jokios tarnybos, dirbau tik kūrybinį darbą. Tokių, kaip aš, nedaug buvo: B.Gorbulskis, A.Bražinskas. Kiti kompozitoriai kažkur dirbo, profesoriavo. O aš kūriau muziką, iš to ir pragyvenau. Anuomet už tai būdavo deramai atlyginama, beveik ministro alga išeidavo. Niekada nerašydavau „į stalčių“.
Stileiva lyrikas
Jūsų dainos, vos nuskambėjusios, būdavo kaipmat pamėgtos ir netrukus sklisdavo pro atvirus namų langus: nereikėjo jokių reitingų skaičiavimų! Bet ar buvo, gerbiamas Algimantai, lemtingų dainų, kurios pakeitė jūsų gyvenimą?
Neabejotinai „Rožė“. Parašiau šią dainą mylimai žmonai Aldonai pirmųjų vedybų metinių proga. Vilniuje pirmieji ją sudainavo Stasė Laurinaitytė ir Jonas Mašanauskas. Ši daina buvo pirmoji mano sėkmė: neslėpsiu, smagu man jaunam buvo girdėti „Skinsiu raudoną rožę!“ pro pravirus namų langus. „Rožei“ nuskambėjus radijo eteryje, net ir tėvas pakeitė nuomonę apie mano profesiją... Gaila, jau nebesuspėjo pasidžiaugti tolimesne sūnaus kompozitoriaus sėkme.
Tiesa, po Nepriklausomybės atgavimo buvo sunkus laikotarpis: mano kūryba, regis, nieko nedomino, turėjau sukti galvą, kaip pragyventi. Patartas draugo, paskambinau tuomečiam krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui. Pasirodo, jis mano muziką mėgo ir po visų imuniteto kontrolių buvau priimtas į motorizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ garbės sargybos pučiamųjų orkestrą.
Tačiau daugumai žmonių kompozitoriaus darbas – mįslė: užrašyti natas – tai dar aišku, bet iš kur gi ta muzika atsiranda?
Geriausios mano dainos yra tos, kurių melodija pirmiausia suskambėdavo mano galvoje. Taip atsirado „Švelnumas“, kuriam žodžius paskui parašė Eduardas Selelionis, „Svaja“, kuriai šis poetas taip pat surimavo eiles. Su Eduardu šiyaip visos dainos buvo parašytos.
Kartą Lietuvos radijas, rengdamas Maskvai laidą, pasiūlė man tris temas: partiją, Leninas, tėvynė. Pasirinkau tėvynę, ir per keliolika minučių jau turėjau dainos „Tėvynė“ karkasą. Tekstą jai sukūrė J.Lapašinskas, o padainavo Nijolė Ščiukaitė. Be to, kurdamas dainą, dažniausiai jau žinodavau, kas ją atliks. Žinojau, kad niekas net „La Scaloje“ „Švelnumo“ nesudainuos geriau nei Virgilijus Noreika, kuris 1976 m. buvo pačiame žydėjime.
O jūsų daina „Mylimos akys“ – apie kurios laimingosios mėlynas lyg pražydę linai akis?
Šito reikėjo klausti Jono .Lapašinsko, šią dainą parašiau pagal jo eiles. Ne, niekada nemėginau pats sukurti teksto, tačiau eilių bado nejutau. Ir dainuoti nesiveržiau – juk buvo, kas tai darydavo geriau už mane. Tokių šiandienos genijų, kurie ir muziką patys sukuria, ir eiles sudeda, ir padainuoja, ir patys sau pagroja, dar ir pašoka, anksčiau nebuvo. Esu lyrikas, bum bum stilius – ne man. Būčiau išmokęs groti gitara, jei būčiau norėjęs būti populiarus, tačiau man labiausiai rūpėjo kompozitoriaus darbas.
Mūzos pabučiavimo, kaip supratau, nelaukdavote. O kaip linksminotės? Turbūt priklausėte sostinės bohemai?
Tai Benjaminas Gorbulskis buvo bohemos žmogus, aš – tik prijaučiantis. Kavinėse, restoranuose pasėdėdavau, į šokius nueidavau... Buvau tikras stileiva: siauros juodos kelnės, languotas švarkas, išblizginti batai... Nesuprasdavau tų menininkų dailininkų, kurie viešumoje pasirodydavo susivėlę, susiglamžę.
Genijų anuomet nebuvo
Ar galėtumėte, maestro, šiandien paminėti kokį nors jauną itin gabų populiariosios muzikos autorių?
Keblokas klausimas. Pasigendu prasmingo teksto ir ryškios melodijos. Štai galiu jums padainuoti, kas jūsų laikrašytje parašyta: „Šiandien bu-us nauji mo-okesčiai, o kas ryto-oj?“ Ar tai – jau daina? Neįmanoma išmokti sukurti melodiją: tai arba tau duota, arba ne. Jei ne, lieka tik kombinuoti muziką, kaip dabar sako, miksuoti. Tačiau muzikos čia nėra, tik elementari chemija. O tos dainos angliškais tekstais man įgriso iki gyvo kalno. Ir kam gi Lietuvoje jos skirtos? Net sovietmečiu tiek rusiškų dainų nedainuodavome, jų tekstai būdavo verčiami į lietuvių kalbą. Manau, tai buvo Lietuvos televizijos ir radijo komiteto vadovo J.Januičio nuopelnas.
Angliškai giedantys jaunieji artistai, matyt, ištroškę pasaulinės šlovės.
Tokiems patarčiau iškart vykti į Ameriką, jei, žinoma, turės ką ten parodyti. Šiandien jaunuolis viešai pakoncertuoja –ir jau žvaigždė! O anuomet estradoje žvaigždžių nebuvo, nors buvo N.Tallat-Kelpšaitė, J.Miščiukaitė, N.Ščiukaitė, O.Valiukevičiūtė... Tikros profesionalės! Viktoras Gerulaitis tvirtino, kad mūsų lietuviška estrada tuo metu buvo aukštesnio lygio net už vokiečių. Galimas daiktas. O dabar merginos paspygauja, kai ką parodo, kai ką atidengia... Žinoma, kartas matai, kad jaunas žmogus įdeda darbo. Tačiau visur reikia įdėti ir širdies: jei dirbtinai darysi, nieko nebus.
Gal todėl ir buvote, ir esate populiarus. Jūsų dainos – mūsų estrados aukso fondas. Ir dabar iš ten rieškučiomis semia jauni atlikėjai Vaida Genytė, Romualda Suchocka, Evelina Sašenko, Merūnas Vitulskis, Mečislovas Subelis ir kt.
Tačiau kai kurie kolegos anuomet yra tvirtinę, kad didžiausi eterio teršėjai yra Algimantas Bražinskas ir Algimantas Raudonikis... Visai rimtai!
Dabar štai juokiatės, o tada turbūt kentėjote... Nutylite skriaudas, sunkumus. Kas gi jus, gerbiamas Algimantai, įkvepia, pakelia nuotaiką?
Muzika, muzika mane išveža iš liūdesio... Ir ne mane vieną. Kartą po koncerto, per banketą, paklausiau solistės Juditos Leitaitės, ko gi ji tokia liūdna. O ji man tiesiai: „Man reikia dainos, man reikia meilės!“ Mečiau tada visas tas vaišes, sėdau į troleibusą ir, kol parvažiavau namo, jau turėjau priedainį lėto fokstroto ritmu: man užteko tos vienos frazės. Namo skubėjau, nes turėjau užrašyti priedainį. Melodija yra tarsi sapnas: jei tuoj pat jos nepagavai, neišguldei natomis, ji dingsta ten, iš kur buvo atplaukusi – negrąžinsi. O Judita netrukus sotinės Rotušėje dainavo „Man meilės reikia“ jau švytėdama...
Rūta Klišytė
