Lietuvos žmogaus teisių centro vadovės pareigas užimanti Jūratė atvira – džiugių akimirkų jos patiria kur kas daugiau, bet liūdnų išvengti, deja, nepavyksta. Pavyzdžiui, su mažyle, kurią švelniai vadina Ela, daugiau laiko praleisti gali Birutė, o Jūratei toliau tenka eiti į darbą, nes pagal dabartinius įstatymus ji neturi teisės į vaiko priežiūros atostogas.
„Aš tikrai esu pikta ant savo valstybės, kad negaliu su šiuo vaiku praleisti tiek laiko, kiek norėčiau pirmaisiais ar antraisiais jos gyvenimo metais. Pasakysiu piktai – aš mokėjau mokesčius ir ne tokius jau mažus, bet kadangi esu tos pačios lyties partnerystėje, tai aš to padaryti negaliu. Vadinasi, tie metai, tas laikas prabėga, o skirti jo tiek, kiek galėčiau dukrai, negaliu“, – sako Jūratė.
Lygių galimybių kontroliere dirbanti Birutė antrina savo partnerei ir neslepia nerimo, kad jeigu kažkas nutiktų jai ar dukrytei, Jūratė neturėtų jokių teisinių galių.
„Realiai jeigu Elai kažkas atsitiktų ir reikėtų vežti į ligoninę, tai jie visi sakytų Jūratei – kas jūs tokia? Ji negalėtų net parašo padėti už vaiką. Tai yra tas aspektas, kurį aš kartais stengiuosi išstumti ir kol kas negalvoti, bet privalau galvoti, nes tai nėra tik tavo interesai, bet ir vaiko klausimas“, – sako Birutė.
Dukrai yra niekas
Ilgametės partnerės norėtų savo santykius įtvirtinti teisiškai ar susituokti, bet tai vis dar neįmanoma. Net jei tai padarytų užsienyje, Lietuvoje tokia santuoka teisiškai būtų nepripažinta.
„Dabar atsirado ir labai žemiškas klausimas – formaliai aš savo dukrai esu niekas. Dokumentuose manęs nėra, iš tiesų, tai net savo vaiko negalėčiau pas gydytojus nuvesti. Net nesutiko įrašyti mano pavardės į gimimo liudijimą. Tai aš manau, kad tai labai nesaugu suaugusiam, bet labiausiai nesaugu vaikui“, – įsitikinusi Jūratė.
Prieš keletą savaičių jos dalyvavo išskirtinėje šventėje – ilgamečių partnerių Vitaliaus ir Albino humanistinėje santuokos ceremonijoje. Nors teisiškai ji yra niekinė, ši santuoka tapo simboliu kovoje už visų vienalyčių porų oficialų santykių įteisinimą Lietuvoje. Kodėl Jūratė atvirai prisipažino, kad kurį laiką po šios ceremonijos jautė dviprasmiškus jausmus?
Moterys laidoje atsivėrė ir apie dukrelės gimimo istoriją. Pasirodo, Ela gimė anksčiau, nei buvo numatę gydytojai, todėl jaudulio porai tikrai netrūko. Tačiau svarbiausia, pasak Birutės, kad mažylei viskas gerai, o gimdymo namuose galėjo būti ir Jūratė. Personalas jų atžvilgiu taip pat elgėsi profesionaliai.
„Aš esu jai labai dėkinga, be galo dėkinga už tai, ką ši moteris man pasakė. Aš tai prisiminsiu visą gyvenimą“, – graudindamasi sako Jūratė.
Kokių žodžių ir iš ko ji sulaukė tąkart ligoninėje? Kodėl iš pradžių manė, kad už viso to gali slypėti Birutės preciziškas charakteris?
O kaip į žinią, kad jos taps mamomis reagavo artimieji? Moterys atvirai prisipažino, kad situacijos pas abi skirtingos, mat Birutės šeima bendrauja artimai, o su Jūratės kol kas santykiai yra kitokie. Ar jos tiki, kad vieną dieną tai galiausiai pasikeis? Ko reikia, kad požiūris į vienalytes poras keistųsi mūsų visuomenėje iš esmės, o politikams užtektų valios keisti įstatymus?
Visą pokalbį su Birute Sabatauskaite ir Jūrate Juškaite žiūrėkite straipsnio pradžioje.
