Su žinomais muzikantais – Justinu Jaručiu, Moniqué, Monika Marija, Daddy was a Milkman ir daugybe kitų – dirbantis muzikos prodiuseris be užuolankų sako, kad muzikos kūrinių plagijavimas Lietuvoje yra įsisenėjusi problema, o ją spręsti reikėtų edukuojant tiek visuomenę, tiek svetimos kūrybos fragmentus mėgstančius naudoti autorius.
Paulius buvo pakviestas į M.A.M.A apdovanojimų ceremoniją, tačiau į ją neatvyko, nes laimėti sako visai nesitikėjęs, nors organizatoriai apie tokią galimybę ir užsiminė.
„Kalbant apie apdovanojimus, jie paprastai įteikiami už jau nuveiktus darbus, tad į juos ir žiūriu kaip į simbolį, kad kažką gero padariau praeityje. Tačiau pats mėgstu žiūrėti į ateitį – ką dar galiu nuveikti“, – kalba jis.
Kuria su muzikos žvaigždėmis
J. Jarutis, Moniqué, Liepa Mondeikaitė, Monika Marija, Jurgis Brūzga, „Queens of Roses“, Rūta Loop, Gabrielius Vagelis, Dainotas Varnas, Giedrė, Daddy Was a Milkman, Ieva Narkutė – tai tik dalis gerai žinomų scenos vardų, šalia kurių LATGA kūrinių registracijos bazėje puikuojasi ir P. Vaicekausko pavardė.
Darbštus muzikos autorius su minėtais muzikantais kartu sukūrė daugybę populiarumo sulaukusių dainų.
Dažniausiai kolegos jam patiki itin sudėtingą darbą – sukurti dainoms individualų rūbą, t. y. aranžuotę.
Darbštumo nestokojančiam autoriui populiarumas tarp kolegų ir pelnė LATGA įsteigtą Metų autoriaus apdovanojimą.
„Nėra buvę, kad parašyčiau dainą nuo pradžios iki galo pats, dažniausiai esu dainos bendraautoris. Aš esu komandinis žaidėjas. Mane labai inspiruoja kiti žmonės, jų kūryba. Kai reikia atlikti muzikos prodiusavimo darbus, mėgstu dirbti visiškai vienas, tačiau kūrybinę dalį patinka daryti su kitais žmonėmis.
Pavyzdžiui, Justinas (Jarutis – aut. past.) visada atsiunčia dainos idėją su gitara sugrojęs. Ir aš tada turiu viziją, kaip ji turi pilnai skambėti. Su Moniqué dainas rašome kartu sėdėdami studijoje. Visi turi mėgstamiausius būdus ar vietas kurti. Vienam reikia kažkur užsilipti ant kalvos, kad sukurtų dainą. Kitam patinka kartu studijoje dirbti, trečiam reikia sėdėti vienam prie pianino“, – apie kūrybos procesų užkulisius pasakoja Paulius.
Muzikos autorius teigia, kad jis kolegoms neprimeta, kaip turi skambėti jų dainos – skambesys gimsta nuoširdžiai diskutuojant su jais.
„Aš turiu tokį įsivaizdavimą, kad kiekviena daina turi tarsi savo DNR, kuriame užkoduotas jos skambesys. Aš išgirstu dainos eskizą ir įsivaizduoju, kaip turi skambėti galutinė jos versija. Kiekviena daina turi savo skambesį, tik jį reikia atrasti ir užfiksuoti. Kai aš pradedu tas dainas „vilkti į rūbą“, kartais kolegoms būna sunku įsivaizduoti tą galutinę versiją. Jie sako: čia dar kažko trūksta. Tenka stabdyti juos ir sakyti: ei, palaukite, dar nebaigiau, juk negaliu per dieną visko įrašyti. Dažniausiai nuomonės su bendraautoriais dėl dainos skambesio sutampa, mes atrandame tuos bendrus taškus“, – šypsosi Paulius.
Muzikos autorius pasidžiaugia, kad dirba su puikiais muzikantais, kurie suteikia galimybę jam atsiskleisti: „Man nereikia savęs prievartauti – niekas neprašo daryti taip ir ne kitaip. Tuose kūriniuose tikrai palieku dalelytę savęs. Taip sako žmonės, klausydami kūrinių, prie kurių aš prisidėjau.“
Jis prisipažįsta, kad ateityje norėtų išmokti rašyti tekstus dainoms. „Bent jau tam, kad galėčiau patarti, kaip jį pakeisti, kad daina geriau skambėtų. Juk tekstas yra tarsi dar vienas instrumentas“, – sako jis.
Pirmoji meilė – bosinė gitara
Paulius pasakoja, kad jo muzikinis kelias prasidėjo nuo muzikos mokyklos gimtuosiuose Kėdainiuose, kur mokėsi groti fortepijonu. Tiesa, vėliau jis fortepijoną iškeitė į boso gitarą.
„Mokydamasis muzikos mokykloje pradėjau groti grupėje. Kadangi grupėje jau buvo bosistas, būgnininkas, grupei vadovaujantis mokytojas man iš pradžių pasiūlė groti perkusija. Per pertraukėlę pasiėmiau bosinę gitarą, mokytojas grįžęs nustebo, kad man taip gerai sekasi ja groti ir pasiūlė man pakeisti bosistą. Negana to, specialiai dėl manęs buvo sukurta bosinės gitaros klasė – tokios mūsų muzikos mokykloje anksčiau nebuvo“, – su šypsena prisimena jis.
Muzikos mokyklos neužteko – bosinės gitaros specialybę Paulius pasirinko ir stodamas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kurią sėkmingai baigė.
Bosine gitara jis groja iki šiol kaip samdomas muzikantas įvairiuose kolektyvuose ar projektuose.
„Kas samdo, su tuo ir važiuoju. Ilgesnį laiką groju su Monique ir Daddy was a Milkman. O vienkartinių projektų spektras labai platus – pradedant Andriaus Mamontovo koncertu su orkestru Vingio parke, baigiant džiazo koncertais. Muzikos srities profesionalu save laikau nuo to momento, kai gavau pirmą atlygį už koncertą, o tai nutiko maždaug prieš 15 metų“, – pasakoja jis.
Paulius neslepia, kad klausosi labai įvairios muzikos ir daug.
„Gal tik džiazo pastaruoju metu beveik nesiklausau. Turbūt todėl, kad daug džiazo teko groti, kai mokiausi. Jaučiuosi tarsi jo persivalgęs. Tęsiant mintį apie muzikos klausymo ypatumus, turiu prisipažinti, kad tai darau savotiškai – jeigu daina patinka per 15 sekundžių, tada jos klausausi iki galo. Jeigu ne – pradedu klausytis kitos. Kitaip tariant, miksuoju“, – šypsosi jis.
Tačiau yra viena griežta taisyklė – prieš pradėdamas darbą savo studijoje Paulius stengiasi neklausyti tokio stiliaus muzikos, prie kurios tuo metu dirba, kad svetimas kūrinys „neįsėstų“ į smegenis ir netyčia netaptų tiesiogine inspiracija.
„Reikia palikti laiko muzikai pereiti per tavo filtrus. Juk taip visais laikais vystėsi ir tobulėjo muzika, atsirasdavo nauji jos žanrai – kažkas paklauso, tada perleidžia per save ir sukuria kažką naujo ir netikėto. Todėl niekaip nesuprantu ir nepriimu dainų-užsakymų, kai atsiunčiamos nuorodos į kažkokius užsienio kūrinius ir pasakoma „padaryk maždaug taip“. Kai taip nutinka, aš visada pasakau – pirmiausia atsiųskite kokią nors savo idėją, tada žiūrėsim, ką daryti toliau“, – dėsto muzikos prodiuseris.
Plagijavimas trukdo muzikos progresui
P. Vaicekauskas yra kritiškai nusiteikęs kolegų, kurie pernelyg nesislėpdami naudoja svetimų kūrinių fragmentus savo kūryboje, atžvilgiu.
Jo teigimu, šita problema Lietuvoje egzistuoja jau seniai, dar nuo tarpukario, kai buvo lietuviškai perdainuojami užsienio šlageriai. Vėliau ši tradicija buvo tęsiama ir sovietmečiu.
Dabar su svetima kūryba elgiamasi kiek rafinuočiau, t. y. dainos nenuimamos tiesmukiškai nuo pradžios iki galo, bet esmė lieka ta pati.
Pasak Pauliaus, tai vis tiek yra ne kas kita kaip plagijavimas.
„Tiesą sakant, prieš keletą metų situacija dar nebuvo tokia liūdna. Ši problema ypač iškilo paskutiniais metais – dabar svetimų dainų motyvai naudojami itin agresyviai. Pasileidi lietuvišką dainą, paklausai ir supranti, kad tos 15 sekundžių yra identiškos 15 sekundžių iš kažkurio užsieniečio kūrinio.
Mano galva, negalima kūryba vadinti proceso, kai paimami svetimi motyvai, tekstai, tada visa tai dar aplipdoma dalykais, kurie veikiausiai irgi yra iš kažko pasiskolinti. Tai kažkoks „suneštinis balius“, nebe kūryba“, – sako Paulius.
Kaip su tuo kovoti?
„Nieko čia nenubausi, turbūt tiesiog reikia šviesti kolegas ir kalbėti apie moralinį šios problemos aspektą. Aiškinti, kad skolintis svetimas dainas yra labai neteisinga. Visuomenė irgi nekurčia – daugelis klausytojų, ko gero, girdi tuos užsienietiškus motyvus lietuviškose dainose ir tai tikrai ne visiems tinka bei patinka. Be to, tai meta šešėlį ant visų šalies muzikos industrijos dalyvių“, – įsitikinęs muzikos autorius.
Pasak jo, ši problema stabdo progresą ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl lietuviškos populiariosios muzikos autoriams sunkiai sekasi užkariauti tarptautinę muzikos rinką: „Negali būti didelis, jeigu skoliniesi iš kitų. Visos didelės žvaigždės pirmiausia sėdėjo studijoje ir kūrė patys, kol užsidirbo tą populiarumą. Kai kurie mūsų atlikėjai tiesiog nori kuo greičiau užsiauginti populiarumą, užsidirbti krūvas pinigų, todėl kūryba lieka paskutinėje vietoje. Be to, daugeliui trūksta pasitikėjimo savo kaip autoriaus sugebėjimais. O kai trūksta pasitikėjimo, visada yra lengviau „pasiskolinti“. Jeigu būčiau ryžęsis dalyvauti apdovanojimuose, ko gero, savo padėkos kalboje kolegas būčiau motyvavęs, kad mums nereikia jokių svetimų motyvų, jog viską galime (ir nė kiek neblogiau) sukurti patys.“
P. Vaicekauskas sako, kad muzika yra tikrasis jo pašaukimas. Nors dainų kūrimas yra pagrindinis darbas, nuo muzikos jis nebėga ir laisvalaikiu.
„Esu sukūręs tokį moto: „Jeigu myli muziką, muzika myli tave atgal.“ Aš nesijaučiu pavargęs, todėl ir ilsėtis kažkaip specialiai nuo muzikos nereikia. Mums su Monika (Monika Pundziūtė- Moniqué yra Pauliaus širdies draugė) patinka keliauti, bet ir kelionėse mus visada lydi muzika.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
