A. Valinsko ir M. Starkaus pokalbis prasidėjo nuo TV3 projekto „Vytaro ferma“. Šios laidos pagrindinė žvaigždė yra Vytaras Radzevičius, tačiau M. Starkus dirba už kadro. Nors pats yra vienas projekto autorių, jam nebuvo nė menkiausios abejonės, jog pagrindiniu veidu turi tapti būtent ilgametis bičiulis.
„Sakykime, tiesiog susiklostė palankios aplinkybės. Vytaro gyvenimo sąlygos buvo natūralesnės tokiam projektui, nes jis ten iš tikrųjų gyvena, o aš būdavau tik svečias ir užeivis. Mano pagrindinis užsiėmimas vis dar yra kelionės, o Vytaras, kaip sakoma, nuėjo giliau į mišką, kur daugiau medžių. Taip ir radome geriausią sprendimą“, – apie laidos kūrimą pasakojo M. Starkus.
Pasak Martyno, per ilgus bendro darbo metus jųdviejų santykiai tapo gerokai daugiau nei kolegiški. Nors charakteriai skirtingi, būtent tai, jo nuomone, padeda vienam kitą papildyti.
„Mūsų gyvenimai labai persipynę. Galbūt aš esu tas, kuris aktyviau įgyvendina idėjas, labiau linkęs pasiginčyti ar pakovoti. Vytaras iš prigimties yra ramesnis. Bet vis tiek su juo nuolat tariuosi, klausiu patarimų, ką jis mano. Visgi jis vyresnis“, – sakė tinklalaidės svečias.
Prieš vaikus gyvenimas atrodė visai kitaip
Pokalbio metu M. Starkus prabilo ir apie gyvenimo etapą, kai vakarėliai ir linksmybės užėmė didelę dalį kasdienybės. O kada jis pajuto, kad laikas surimtėti? Martyno teigimu, didžiausias lūžis įvyko gimus pirmajai dukrai.
„Tada jau atsirado įsipareigojimų, bet irgi ne iš karto. Net ir tuos devynis mėnesius, kai žmona laukėsi, dar buvau gana toli nuo viso to. Tėvystės suvokimas pas mane atėjo lėtai, bet noriai. Pasikeitė planavimas, finansai, laiko paskirstymas. Viskas tapo kitaip“, – atviravo M. Starkus.
Kartu keitėsi ir santykiai su bičiuliais. Anot jo, tai nebuvo staigus lūžis – gyvenimas viską sudėliojo savaime.
„Nebebuvo taip, kad gyvename diena iš dienos ir visi atsibundame vienoje lovoje po vakarėlio. Po truputį tarp mūsų bendravimo atsirado daugiau laiko, visi kūrė savo šeimas, augino vaikus. Natūraliai pradėjome gyventi savo gyvenimus, o ne vieną bendrą“, – pasakojo jis.
Aplankė daugiau nei šimtą valstybių
Turbūt daugelis M. Starkų laiko vienu daugiausiai pasaulio mačiusiu Lietuvos keliautojų, tačiau pats jis sako ilgus metus net nežinojęs, kiek tiksliai šalių yra aplankęs. Tokia statistika jam niekada neatrodė svarbi.
„Man visada atrodė – koks tikslas skaičiuoti? Jeigu lėktuvas nusileidžia oro uoste ir tu net neišlipi, ar tai jau skaitosi? Pavyzdžiui, Nigerijoje esu buvęs tik taip – lėktuvas nusileido, keleiviai išlipo, kiti įlipo, o aš net kojos neiškėliau. Tai ar buvau? Man atrodo, kad ne. Kadangi kelionės yra mano darbas, niekada nejaučiau poreikio tuo girtis ar kažką skaičiuoti“, – sakė M. Starkus.
Vis dėlto vieną dieną Bagdade jis netikėtai atrado programėlę, leidžiančią žymėti aplankytas valstybes. Turėdamas daug laisvo laiko nusprendė ją išbandyti ir pats nustebo pamatęs rezultatą.
„Buvau užstrigęs Bagdade ir neturėjau ką veikti. Atsidariau programėlę „Country Bean“, pradėjau žymėti aplankytas šalis ir tada pirmą kartą suskaičiavau. Šiuo metu jų yra 104. Iš pirmo žvilgsnio atrodo daug, bet paskui pagalvoji – pasaulyje yra apie du šimtus valstybių. Vadinasi, aplankiau tik maždaug pusę. Tai lyg ir nėra tiek daug“, – šyptelėjo M. Starkus.
Kelionė galėjo baigtis tragedija
Per daugelį metų M. Starkus apkeliavo daugiau nei šimtą valstybių, tačiau viena kelionė iki šiol išlieka ryškiausia. Keliaudamas po Pietų Ameriką kartu su V. Radzevičiumi jis atsidūrė situacijoje, kuri, kaip pats pripažįsta, galėjo baigtis labai liūdnai.
„Tai galėjo būti paskutinė mūsų kelionė. Keliavome po Peru Andus savo senu „Volkswagen“ autobusiuku. Jis buvo silpnas, kone paplūdimiui skirtas, o mes užvažiavome į keturių kilometrų aukštį. Vietinės moterys, nešančios malkas ir puodus, kartais eidavo greičiau negu mes važiavome“, – prisiminė M. Starkus.
Dar prieš šį įvykį keliautojai buvo įveikę garsųjį Bolivijos Mirties kelią, tačiau ten bent jau žinojo, ko tikėtis. Visai kitaip nutiko Peru, kai vietinis gyventojas pasiūlė neva trumpesnį maršrutą.
„Buvome pravažiavę garsųjį Mirties kelią Bolivijoje ir viskas buvo gerai. Norėjome važiuoti į Maču Pikču, tačiau bilietų nebegavome. Tuomet atsirado vietinis žmogus, kuris pasakė: „Aš žinau kelią.“ Visą dieną važiavome serpantinais, kol galiausiai liko paskutiniai aštuoni ar dešimt kilometrų tarp dviejų kaimų. Tas kelias buvo labai siauras“, – pasakojo jis.
Didžiausias išbandymas prasidėjo sutemus. Ėmė lyti, o jų automobilyje netikėtai dingo elektra. Keliautojams teko važiuoti beveik aklai, kelią šviečiantis paprastais žibintuvėliais.
„Mes vis pasikeisdami važiavome ir tuo metu vairavo Vytaras. Jis buvo atsisegęs saugos diržą ir truputį prasidaręs dureles. Paklausiau, kodėl taip daro, o jis atsakė: „Jeigu jau krisime, gal dar spėsiu iššokti, padaryti salto ir už ko nors užsikabinti.“ Aš sėdėjau gale, o mūsų operatorius visą laiką filmavo. Sakiau jam, kad tiek medžiagos vis tiek nepanaudosime, bet jis atsakė, jog taip jam ramiau.
Mašina slydo, vienas ratas jau buvo beveik ore. Kai pagaliau pasiekėme kiek platesnę vietą, tik tada supratome, kad tai turbūt buvo pavojingiausia situacija mūsų gyvenime. Tą vakarą viskas galėjo baigtis bet kaip“, – pripažino M. Starkus.
Visą pokalbį klausykite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
