Žmogus–enciklopedija. Taip Vilniaus pedagoginio universiteto profesorių etnologą Libertą Klimką pavadina jo bičiuliai, pažįstami ir studentai. Ir tai tikra tiesa. Mat mokslininkas savo kelią pradėjo nuo fizikos, o istorija ir etnologija susidomėjo, kaip jis pats sako, gyvenimo pusiaukelėje.
Jis ir kolekcininkas, besidomintis įvairiais laikrodžiais: nuo senovinių saulės iki mechaninių ir kitokių. Su profesoriumi įdomu pakalbėti apie nenumaldomai bėgantį laiką, laikrodžius, be kurių žmonija neapsiėjo nuo senovės, atrodo, neapsieis ir tolimoje ateityje.
– Susitinkame su jumis ką tik įvedus žiemos laiką, kai laikrodžio rodykles pasukome viena valanda atgal. Ką manote apie tą laiko kaitaliojimą? Ar jis būtinas?
– Laiko kaitaliojimo istorija prasidėjo Pirmojo pasaulinio karo metu, kai elektros energija buvo labai brangi. Nedaug tuomet buvo elektrinių, gamybinio pajėgumo stigo, todėl kai kurios šalys įvedė vasaros laiką, kad taupytų elektros energiją. Pirmiausia tai buvo padaryta Vokietijoje, paskui idėją pasigavo anglai, pamažu ji išplito į kitas, ypač industrines, šalis. Laiko kaitaliojimas Europoje tęsiasi iki šių dienų. Prieš keletą metų Europos Sąjungoje buvo atliekama apklausa, ar tikslinga ir toliau kaitalioti laiką.
– Kodėl ta problema iškilo?
– Todėl, kad pasikeitė gamybos pobūdis. Dabar nebe taip svarbu tas elektros naudojimas. Štai mes, intelektualinio baro darbininkai, sėdime prie kompiuterio, kurio ekranas šviečia, tad elektra mums nebūtinai reikalinga. Daugybė gamybinių procesų taip pat nesusiję su apšvietimu. Daug ką dabar daro automatai, o ne žmonės, kuriems reikėdavo ryškios šviesos surenkant smulkias detales, tarkim, mechaninių laikrodžių pramonėje. Antra vertus, buvo pastebėta, kad nemaža dalis žmonių sunkiai prisitaiko prie laiko kaitaliojimo, o labiausiai dėl to kenčia vaikai, nes jie yra arčiausiai gamtos ir jų organizmas prie ritmo pasikeitimo pripranta sunkiausiai. Juk visi matome, kaip motinos, skubėdamos į darbą, tempia kone miegančius savo vaikučius į darželį. Ir pagyvenę žmonės sunkiai prisitaiko prie tokių laiko pokyčių. Dabar labai abejotina to rudens ir pavasario proceso nauda. Gaila, bet man neteko girdėti, kad būtų atlikti išsamūs tyrimai, kiek sutaupoma elektros įvedus žiemos laiką. Man regis, kad tuo turėtų būti suinteresuoti ir energijos skirstomieji tinklai, ir Vyriausybė. O į Europos Sąjungos kvietimą pareikšti savo nuomonę dėl laiko atsakėme ne rimtai, o paprasčiausiai iš inercijos: “Ai, mums gerai kaip ir visiems". Mano galva, energijos taupymo tyrimus tiesiog būtina atlikti, lygiai kaip pasiklausti gydytojų, kiek žmonių tuo pereinamuoju, sakyčiau, netrumpu laikotarpiu dažniau skundžiasi įvairiais negalavimais.
– Kai užkalbini gatvėje kokį pažįstamą žmogų, dažnai girdi: „Atleisk, bet ilgiau plepėti neturiu laiko" arba „Bėgu, nes skubu". Štai tardamasi su jumis dėl pokalbio, gerbiamas profesoriau, taip pat išgirdau, kad laikas spaudžia, bet vis dėlto ištaikėte valandžiukę. Kas jums yra laikas?
– Taip, ir man para per trumpa. (Atsidūsta.) Kai atsirado kompiuteriai, mes vis galvojome, kad dabar štai atsipūsime ir sutaupysime laiko sau, galėsime daugiau aplankyti kultūrinių renginių, pagaliau sveikatai, sportui skirti daugiau laiko. Nė velnio! (Juokiasi.) Kompiuteris mus įsuko į dar didesnį informacijos srautą, rūpesčių ir darbų ratą. Tas laikas ištirpsta dar greičiau. Čia ne tik mano, bet ir kolegų bei pažįstamų nuomonė. Na, žinoma, pasinaudodami interneto teikiamomis galimybėmis padarome kur kas daugiau, greičiau surandame reikiamos informacijos, nereikia lakstyti po bibliotekas, raustis žinynuose, bet ir tos informacijos alkis tapo didesnis. Žmogus jau toks padaras, kad jam niekad negana: ir laiko, ir informacijos, ir dvasinių bei materialinių gėrybių. Aš, būdamas Fizikos fakulteto studentu, skaičiavau dar mechaniniu skaitytuvu, rašydamas disertaciją naudojausi logoritmine liniuote, matavau tuomet laisvų elektronų gyvavimo laiką germanio kristaluose. Tad, kaip matote, su laiko esme esu susidūręs seniai ir iš esmės.
– O kaip įvyko, kad nemažai pasiekęs fizikos dirvonuose staiga pasisukote į istoriją ir etnologiją?
– Kauno universitete dirbo profesorius Ignas Končius, kuris vasaras leisdavo gimtojoje Žemaitijoje ir tyrinėdavo žemaičių tautodailę. Esame jam dėkingi, kad jis vienintelis sumanė atlikti lietuviškų kryžių ir koplytėlių statistiką. Niekam iš profesionalių etnografų nebuvo šovusi tokia mintis. Jis ir fotografuodavo juos, ir piešdavo, jau gyvendamas Amerikoje, darydavo jų miniatiūrines kopijas. Tai buvo jo, iš profesijos puikaus fiziko, sielos šauksmas. Taigi ne naujiena, kad fizikai darbuojasi įvairiose gyvenimo srityse. Aš pirmą gyvenimo pusę buvau fizikas, o antrą esu etnologas. Norisi pragyventi ne vieną gyvenimą. (Šypsosi.) Iš pradžių nedrąsu buvo taip radikaliai pakeisti savo mokslinių tyrinėjimų kryptį, bet atsirado, kas mane padrąsina. Vienas iš tų buvo amžiną atilsį profesorius Norbertas Vėlius, profesorius Vacys Milius. Jie pritarė mano naujiems darbams ir pastebėjo, kad jie skiriasi savo metodika nuo tradicinių etnologijos darbų. Mat jau esu „sugadintas" fiziko požiūrio į daiktus ir reiškinius, stengiuosi visur įžvelgti giluminę kilmę ir prasmę. Antra vertus, tyrinėju kalendorinius papročius, o šie neišvengiamai yra susiję su astronominiais reiškiniais. Tad astronominės ir kosmologijos žinios labai praverčia, kad geriau suvokčiau sisteminius dalykus.
– Prie dabar populiaraus netoli Molėtų esančio etnokosmologijos muziejaus įkūrimo taip pat esate prisidėjęs. Ko gero, ten, žvelgdamas į dangų, žvaigždes, planetas geriausiai gali suvokti laiko tėkmę?
– Taip, tai puiki vieta. Mano bičiulis Gunaras Kakaras, su kuriuo kartu įkūrėme šį unikalų muziejų, ten puikiai tvarkosi, lankosi daug lankytojų, kuriems suteikiama galimybė naktį pažvelgti į dangų. Ten yra ir mano surinktų senovinių mechaninių laikrodžių kolekcija. Svajonė, kuri kažkada nedrąsiai buvo išsakyta bičiuliams, išsipildė su kaupu.
– Jums neseniai sukako 70 metų, bet esate energingas, o, pasak jus pažįstančių žmonių, Lietuvoje nėra žemės pėdos, kuria jūs nebūtumėte žengęs. Kaip jums pavyksta pažaboti laiką?
– Laikas tiek fizikine, tiek filosofine prasme yra materijos egzistavimo forma. Viskas, ką mes matome visatoje, aplink mus, yra persmelkta laiko. O kaip kultūros istorikas galiu pasakyti, kad laiko sąvoka lydėjo visą mūsų civilizacijos raidą. Laikas yra cikliškas ir kartojasi ratais, todėl ir dauguma laikrodžių ciferblatų yra apskritos formos. Ir žmogaus gyvenimas eina ratu kaip ir metų laikai. Jaunystė dažnai lyginama su pavasariu, branda su rudeniu, žiema su senatve... Laiko cikliškumas atsispindi ir mūsų patarlėse, tradicijose. Štai, tarkim, apeigų metu koks kaušelis alaus eina ratu aplink stalą. Arba liaudies šokio ratelis. O judesys prieš laikrodžio rodyklę ar laiko atsukimas atgal reikštų mistinį norą susisiekti su giminės vėlėmis. Juk mirusiųjų pasaulyje laikas neina. Todėl ir kambaryje, kuriame miršta žmogus, paprastai sustabdomas ir uždengiamas audeklu laikrodis.
Krikščionybė suformavo kitokią laiko sampratą, kurioje laikas prasidėjo pasaulio sukūrimu. Tuomet atsirado ir laiko strėlė. Ją sugriežtino ir suabsoliutino fizikas I.Niutonas, kuris mūsų visatą įsivaizdavo tarsi laikrodį, kurį užvedė Dievo ranka. Kol spyruoklė neišsisuks, tol jis vienodu ritmu tiksės. Šią sąvoką pakeitė Einšteinas, teigdamas, kad laikas tiesiogiai susijęs su erdve. O štai rusų mokslininkas Trigiožinas pasakė, kad laikas yra kūrėjas, kuris gali ir sukurti sudėtingesnes sistemas iš paprastesnių. Bet ir tai nėra paskutinis teiginys apie laiką. Štai dabar kosmologijoje bręsta nauja laiko apibrėžtis. Iš astrofizikos dalykų paaiškėjo keletas svarbių faktų apie mūsų visatą, pavyzdžiui, kad jos plėtimasis spartėja. Amžiams bėgant keitėsi ir laiko matavimo vienetai. Pastaruoju metu sekundės etalonu tapo atomo virpesiai.
– Yra žinoma, kad pirmasis žmonijos istorijoje laikrodis yra saulės laikrodis. Jūs esate juos visus Lietuvoje suskaičiavęs ir apie juos parašęs knygą. Vienas didžiausių, gražiausių ir labiausiai turistų lankomų, kuris Nidoje pastatytas ir jums prisidėjus, prieš keletą metų nukentėjo nuo uragano Anatolijaus. Koks jo likimas dabar?
– Nidos laikrodžio istorija yra įdomi ir kiek keistoka. Uraganui Anatolijui 1999 metais pavyko laikrodį nugriauti dėl paprastos priežasties. Akmeninė stela buvo iš dviejų dalių ir jį vėjas nugriovė per tų dalių sujungimą. Mat Karelijos meistrai iš uolos iškirto ilgą 12 m ilgio obeliską, tokį, kokio ir reikėjo. O štai mūsų transportininkams pasirodė, kad neįmanoma jį atgabenti. Jie nepasivargino pasukti galvas ir nuėjo, kaip sakoma, lengviausiu keliu – perpjovė akmens luitą pusiau. Tokį sulipdytą iš dviejų dalių ir sutvirtintą plieniniais strypais laikrodį ir pastatė. O uraganui Anatolijui jį nuversti pasirodė vieni juokai. Labai džiaugiuosi, kad po visokių ambicijų karo vis dėlto šį unikalų paminklą atstatysime. Jis taps kurorto puošmena, apeigų vieta, kurioje žmonės pajus savo artumą gamtos ritmams. Manau, kad jis, papuoštas bendru baltų ir kitoms tautoms runų kalendoriumi, bus patrauklus ir užsienio svečiams. Steloje yra runomis paženklintos ne tik mėnulio fazės, bet ir švenčių simboliai, kuriuos galima ir nesunkiai perskaityti. Tad bus galimybė aikštelėje žmonėms vaikščioti per laiką, pavyzdžiui, susirasti savo gimimo mėnesį ir ant to simbolio atsistoti. Esame suprojektavę ir unikalų Mėnulio kalendorių, kuris turėtų būti pastatytas aikštelėje ant Kuršių marių kranto. Tikimės, kad Neringos miesto savivaldybė ras tam lėšų.
– Kaip jums atrodo, ar šiandien, kai žmonės „apsiginklavę" mobiliaisiais telefonais, kurie rodo ir laiką, Vilniuje ir kituose miestuose nestinga laikrodžių?
– Manau, kad jų niekada nėra ir nebuvo per daug. Sostinėje pats ženkliausias, be abejo, yra Katedros bokšto laikrodis. Akylesni žmonės pastebi, kad jis tik su viena rodykle, kurios smaigalį puošia mėnulis. Jo dūžiai visada suvirpina širdį ir primena, kad reikia skubėti. Vilniuje kadaise būta daug laikrodžių. Juos meistrai įrengdavo rotušėje, kone kiekvienoje bažnyčioje. Štai, pasak šaltinių, labai gražų naktį apšviestą laikrodį buvo sukonstravęs sostinės senamiestyje prie savo namo vienas laikrodininkas. Šalia jo dar buvo ir Madonos paveikslas. Mes esame visi pavaldūs laikui. Kaip Seneka yra pasakęs Lucilijui: „Viskas, brolau, šiame pasaulyje yra pavaldu laikui"...
