Jūsų dėmesiui – išskirtinis interviu su viena iš filmo autorių apie tikrąsias rašymo kančias, pikantiškas scenas ir filmo užkulisius.
- Tai yra pirmasis tavo scenarijus, kuris tapo filmu. Kokiomis emocijomis lauki premjeros?
- Pirmoji emocija ištiko tik parašius scenarijų. Iš tiesų, ta emocija buvo jokių emocijų iš viso. Stovi sau su šeštu scenarijaus variantu rankose ir nieko nejauti. O per tuos mėnesius iki premjeros su kiekviena diena emocijų buvo vis daugiau ir vis įvairesnių: nerimas, baimė, nežinia, nuovargis, džiaugsmas, juokas. Dabar, likus ne mėnesiams, ne savaitėms, ne dienoms, o kelioms valandoms iki filmo premjeros „Forum Cinemas“ kino teatre „Akropolyje“, emocija viena – palengvėjimas.
- Tavo darbas yra rašyti, tad, galima manyti, jog scenarijus tikrai sukosi tavo galvoje.
- Scenarijai mano galvoje sukosi nuo tų laikų, kai kompiuteriai tebuvo retas reiškinys. Slapčia nuo tėvų žiūrėdavau „Snobo kiną“, „Videokauką “ ir klasika tapusį Australų serialą „Tegul kraujas liejasi laisvai“ („Let the blood run free“ – angl.). Jau tada mane pasiglemžė žaižaruojantis kino ir serialų pasaulis. Tiesa, tada mama sakydavo: „Nežiūrėk to televizoriaus, nieko gero iš to nebus“. Na ką, mama, teliko žiūrėjimas atsipirko! (juokiasi).
O jei rimčiau, tai ne rašymas ar televizija, o skaitymas mano smegenis priversdavo kurti geriausius scenarijus.
- Ar visada galvojai, kad tai bus komedija?
- Komedija yra tas žanras, kuriame aš jaučiuosi patogiai. Drama ir romantika man – svetima. Nors ironiška, tiek vieno, tiek ir kito filme yra. Komedija – žanras sunkus ir, dažniausiai, bijai, kad liaudiškai tariant, tavo juokai bus „mediniai“. Bet net ir labai bijodama nevykusiai juokauti aš visada galvojau, kad tai bus komedija.
- Ar studijuojant žurnalistiką planavai, kad norėsi sukti būtent į šią sritį?
- Ne, priešingai. Studijuodama žurnalistiką aš norėjau važiuoti į karštus taškus, pasakoti pasauliui, kiek daug blogio jame yra. Abu mano baigiamieji darbai buvo visiškai nesusiję su pramogomis, scenarijais ar viešaisiais ryšiais. Ką gi, yra kaip yra.
- Kas buvo sunkiausia rašant scenarijus?
- Sunkiausia buvo suprasti, koks neromantiškas darbas yra scenarijaus rašymas. Daugumai atrodo, kad scenaristų ar rašytojų darbas yra visai ne darbas. Atrodo, jie sėdi namuose, įsipila vyno į taurę, užsidega žvakę ir laukia kol ateis įkvėpimas. Ne, deja, nėra taip romantiška, o jei dar tiksliau – viskas yra labai buitiška. Grįžti namo po darbų – pirmiausia aš vis tik esu piarščikė – įsispiri į šlepetes, šmurkšteli į chalatą, pasidarai n-ąjį puodelį kavos ir rašai. Aš dažniausiai rašau penktą ryto, kai nepypsi „Facebook‘as“, niekas nerašo elektroninių laiškų ir nereikia lakstyti po miestą tvarkant reikalus.
- Kas įkvėpė šio išskirtinio filmo idėją?
- Paprasta: scenarijaus bendraautorius Rolandas Skaisgirys. Jis ne tik įkvėpė šiam filmui, bet ir dalyvavo jo rašymo procese, siūlė idėjas, galvojo situacijas ir dialogus. Galiausiai Rolandas atsakingai ir preciziškai dalyvavo vaizdo ir garso montaže. Aš manau, kad jei ne jis, jo užsidegimas, šis filmas nebūtų nei taip greitai parašytas, nei nufilmuotas, nei sumontuotas.
- Kodėl Žemaitė? Gi, atrodo, jog jaunimas nuvertina lietuvių klasikinius rašytojus. Kaip tu su jais radai bendrą kalbą?
- Žemaitė gali būti ir, greičiausiai, yra neįdomi žmonėms, neturintiems vaizduotės. Ir, taip, ji yra ne tik nuvertinama, bet ir nurašoma, ir demonizuojama. Aš sutinku, kad daugumai jaunų žmonių Žemaitės apsakymai yra ne daugiau kaip valios ugdymas, bet dažniausiai todėl, kad mokykloje juos vertė ją skaityti. Manau, dabar jie atrastų naujų kampų ir gylių skaitydami jos literatūrą. O gal ir neatrastų. Aš bendrą kalbą radau, nes antras kartas su Žemaite nebuvo toks nuobodus, kaip pirmas.
- Ar nebuvo sunku interpretuoti XIX- XX a. literatūrą?
- Mokykloje interpretuoti man buvo sunku bet kokio amžiaus literatūrą. Analizuoti kūrinį pagal kažkokios tetos iš Švietimo ir Mokslo ministerijos normas man neatrodė linksma. Interpretuoti 1903 m. Žemaitės apsakymą sunku nebuvo, nes nebuvo ir tetų. O ir šiaip mūsų kūrybinėje scenarijaus rašymo ir pasiruošimo darbų komandoje buvo vieni vyrai. Ir aš. Tai štai ir priinterpretavome visi taip, kad filmas išėjo.
- Kaip reaguoji į kritiką? Gi filme tikrai netrūks skandalingų/pikantiškų scenų..
- Iš tiesų, tai visai nebijau kritikos. Ir, manau, jos sulauksime tikrai ne dėl nuogų scenų. Kažkam filmas pasirodys banalus, kažkam vulgarus, kažkam be ryšio... ir nieko čia nepakeisi.
- Į kokias detales, scenas ar mintį žiūrovai turėtų atkreipti dėmesį?
- Į mineralinio vandens „Birutė“ reklamą. Aktorius Povilas Laurinkus integracijos sceną atliko tiesiog tobulai. Dabar tik nepamenu, kurioje minutėje, bet apie filmo vidurį.
- Tai visgi apie ką yra „Kunigo naudą velniai gaudo“?
- Apie tris „genijus“, kurie sugalvojo nepaprastai lengvą planą pralobti, bet nežinojo, kad yra per kvaili net gi jam. Taip pat filmas yra apie žmogiškus žmones, kuriuos kamuoja tie patys jausmai, kaip ir visus: baimė, meilė, ilgesys, gedulas ir, žinoma, kaip gi be didelio noro pralobti.
- Ar ateityje turi idėjų tęsti scenarijų rašymą? Ar neatbaidė filmavimas nuo tokios veiklos? Gal jau planuoji kitus filmus?
- Parašius TV3 serialo „Bruto ir Neto“ ir filmo „Kunigo naudą velniai gaudo“ scenarijus aš visiems sakiau, kad artimiausiu metu iš viso nerašysiu jokio scenarijaus. Praėjo beveik metai ir... kur aš dėsiuosi, rašysiu aš tuos scenarijus (juokiasi). Jau dabar dėliojuosi naują darbo grafiką, kurį mano namiškiai vadina paprastai – „Atsisveikinimas su Justina“.
- Linksma kompanija susirinko, tad tikėtina, kad netrūko linksmų nuotykių?
- Nuotykių ir geros nuotaikos šaltinis buvo Jonas Gricius ir Šarūnas Banevičius. Neįtikėtina, kiek šitie žmonės turi energijos ir nuoširdumo. Pasakysiu tik tiek, kad vienoje scenoje jie taip nuoširdžiai vaidino, kad po jos abiem teko apsilankyti pas odontologą. Manau, pamatę suprasite, kuri tai scena.
- Ar filmas atitiko tavo lūkesčius? Ar režisierius labai interpretavo tekstą?
- Vos parašius scenarijų mano geras bičiulis Mindaugas Papinigis pasakė: „Scenarijus – tarsi žemėlapis režisieriui. Jis niekada nebus atkartotas 100 proc.“. Tai, manau, atsako į jūsų klausimą (juokiasi).
- Kokių asmeninių tikslų turi. Knyga?
- Mano pažįstamų rate yra daug žmonių, kurie turi neapsakomą talentą pasakoti istoriją knygomis, bet ne scenarijais. Kiti – atvirkščiai. Kol kas, knygas skaitysiu, manau.
- Ar filmas turi atitikmenį užsienio/šalies filmuose?
Ne, tiesą pasakius, neturi. Bet jei kas nors ras, tai bus labai įdomu išgirsti, į ką gi jis panašus. O kita vertus, gal kas jau pastatė filmą pagal Marija Prancūzės „Lė“. Tada taip, šis filmas bus panašus tuo, kad pastatytas pagal apsakymus.
