Šį kartą moteris atvėrė širdį ir pasidalijo jautriu įrašu, kuriame prakalbo apie gyvenimo džiaugsmus.
Saulėtą antradienį ji kartu su vyru mini ketvirtąsias vestuvių metines: „4 metai, kaip ištarėme TAIP po geltonu klevu Vilniaus Universiteto Botanikos sode, Vingio parke. 4 metai, kaip, pasak kaimynų, turiu arabiškai ilgą pavardę Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė. 4 metai, kai mane vadina savo žmona.
Visada stebiu jį tai daranti, ir jis vis dar ištiesia nugarą ir šiek tiek kilsteli nosį aukštyn, kai mane taip pristato – visaip kaip šioje nuotraukoje. Ir man toks smagumas, kad mano vyro krūtinė vis dar pasipučia apie mane kalbant. O aš žinau, kad galiu kalbėt ką noriu, nes bet kada prisikalbėjus galėsiu už Povilo pasislėpti.
Šįryt, gulėdami lovoje, abu sau juokėmės, kaip tai nedaug, ir kad jei būtume susituokę tuomet, kai susipažinome, mūsų vaikas jau būtų antrokas. Bet aš džiaugiuosi, kad viskas vyko taip, kaip įvyko. Kad suknelę man pasiuvo per dieną, kad pati pasidariau karūną, kad tuokėmės tik su liudininkais ir šunimi. Abu sutarėme, kad grandiozinės šventės nenorime. Ir ne tik dėl to, kad pilvas man rėmėsi į smakrą.
Sakėme, kad švęsime tuomet, kai patikrinsime visus priesaikoje duotus pažadus. Juk švęsti reikia tuomet, kai pereini ugnį ir vandenį, kai neišskiria nei prie vaiko nemiegotos naktys, nei dužusios svajonės, kai buitis nenužudo meilės ir kai vakarais dar norisi kalbėtis iki paryčių. Su Tavimi, mano meile, aš švenčiu kiekvieną dieną.
Dažnai pykstu, dar dažniau bambu, neretai dūsauju ir vartau akis. Bet Tu esi mano draugas, šalia kurio man drąsu, šalia kurio man negėda ir labai smagu. Būt su Tavim – kaip lėkti skraidančiu kilimu – ir baisu, ir gera! Tad linkiu mums ramybės ir įkvėpimo, sparnų, kantrybės ir valios. Ir meilės tiek, kiek buvo lapų po kojomis tądien, kai tapome Miškiniais“, – po nuotrauka jausmais dalijosi moteris.
