Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Visi vaikystėje turėjome svajonių. Kai buvau spaliukas, norėjau būti kareiviu, kosmonautu. Aš dar iš tos kartos, kuri norėjo būti kosmonautais“, – pradėjome pokalbį su „G&G sindikato“ nariu Kastyčiu Sarnicku-Kastetu.

„Visi vaikystėje turėjome svajonių. Kai buvau spaliukas, norėjau būti kareiviu, kosmonautu. Aš dar iš tos kartos, kuri norėjo būti kosmonautais“, – pradėjome pokalbį su „G&G sindikato“ nariu Kastyčiu Sarnicku-Kastetu.

REKLAMA

„Vėliau pradėjau klausyti AC/DC muzikos, groti gitara prieš daug žmonių. Pirmas mano pasirodymas buvo su grupe „Marihuana“ pas draugą bute. Rimtesnis pasirodymas įvyko mokykloje, o pats rimčiausias – festivalyje „Durnių laivas“ 1992-aisiais. Grojome su Donciavu vienoje grupėje. Spėjome sugroti, nes vėliau atėjo vietiniai „urlaganai“ ir visus išvaikė“, – prisimindamas praeitį šypsojosi Kastetas.

– Laikydamas gitarą rankose, matyt, apie kosmonautiką jau nesvajojai? - paklausiau Kasteto.

– Gal norėjau išleisti albumą. Tiksliai nepamenu. Norėjau, kad grupė būtų, groti koncertuose, išleisti albumą. Tais laikas – kasetę.

REKLAMA

Pinigai, seksas ir rokenrolas?

– Tais laikais mes buvome labai keisti: tiek grupėje „Marihuana“, tiek „G&G sindikatas“ iš tavo išvardytų dalykų nieko nebuvo. Nebent šiek tiek rokenrolo. O kai grupėje grojome su Donciavu, apskritai nieko nebūdavo – išgerdavome tris butelius alaus ir apsivemdavome, mergų aplink mus niekada nebūdavo.

– Kaip rokeriai tapo reperiais?

– Su Donciavu turėjome garso įrašų studiją „Porno Sound“. Ten bandėme įrašinėti kitas grupes. Kartais įrašydavome ir savo projektėlius, bandėme ir repuoti. Keli gabalai turėtų būti išlikę, bet geriau jų niekam nerodysiu. Tas repavimas buvo tiesiog kokio nors žurnalo skaitymas. Vieną dieną įsirašinėti atėjo Svaras, atsivedė draugelių. Paklausiau ir pasakiau sau, kad galiu geriau. Tada pradėjome su Donciavu įrašinėti gabalus. Svaras paklausė ir pasiūlė daryti kartu. Taip viskas ir prasidėjo.

REKLAMA
REKLAMA

– Gerai pameni savo muzikinės veiklos pradžią?

– Pamenu vieną repeticiją, kai sulaukėme žmonių pastabų, kaip galime groti tokią dieną. Tai buvo sausio 13 diena. Mes tiesiog repetavome.

– Tavęs niekas nevadina „repo seniu“?

– Save mes vadiname dar juokingiau: „repo pensais“. Mes patys juokiamės, puikiai suprantame, kad greitai Svaras gali tapti tikru seneliu, tas laikas artėja.

– Niekada nesusimąstėte, kad pamiršote užaugti?

– Ne, atvirkščiai. Dabar yra ta vidutinio amžiaus krizė, kai jaunėjame. Bet širdyje visada baisu, kad neišvengiamai ateis galas ir ant scenos atrodysime juokingai atlikdami tam tikrus gabalus. Gal ir dabar mes atrodome juokingai. Kažkada vienas draugas manęs paklausė, kodėl koncertų metu nesigirdi dainos „Tomas“. Atsakiau, kad seniams jau nepridera tokių dainų atlikinėti. Man pasiūlė pažiūrėti R.E.M. koncertą – kaip jie atrodo, o vis tiek tuos pačius gabalus atlieka.

– O apie ką svajoji dabar? Suvaikėjimo stadijoje vėl galėtumei pradėti galvoti apie kosmonautiką.

REKLAMA
REKLAMA

– Kosmonautiką užmečiau. Apie NBA jau irgi negalvoju. Apie ją svajojau, kai su Donciavu žaisdavome „NBA live“. Studijoje dažniau žaisdavome negu įrašinėdavome. Būdavo, užsirakiname ir nieko neįsileidžiame, nes artėdavo atkrintamosios varžybos. Tai buvo vienintelis kompiuterinis žaidimas, kurį galėdavo žaisti dviese prie vieno kompiuterio. Tuo metu žinojau visus žaidėjus. O dabar visos svajonės susijusios su vaikais. Noriu, kad vaikas užaugtų sveikas, kad gautų vietą darželyje. Norisi ir išvažiuoti kartu visiems paatostogauti. Svajoju apie ateitį. Noriu senatvėje su žmona gyventi senamiestyje: nusileisčiau į apačią ir skaityčiau žinias atsisėdęs kuriam nors „kaboke“ prie alaus.

– Pats užsiminei apie „Tomą“. Kūryba keitėsi, o kaip su ja keiteisi pats?

– Tuo metu, kai įrašinėjome pirmuosius gabalus, manęs niekas nepažinojo, niekada negalvojau, kad tokie dalykai gali pakliūti į eterį, kad kažkas klausys. Jaučiausi daug laisviau, nejaučiau atsakomybės niekam. Vėliau rašydavau tekstus ir apimdavo panika, kai suvokdavau, kad kažkas to klausysis. Tai viską labai stabdo. Naujasis albumas, kuris bus, žymės faktą, kad grįžau į tą padėtį, kai jau man nelabai svarbu. Viduje sugebėjau persilaužti. Kai kurie gabalai mane tikrai įpareigodavo.

REKLAMA
REKLAMA

– Bet vienos dainos pažado nesi ištesėjęs?

– Kokios?

– „Mesiu rūkyt“. Tada pakelis cigarečių kainavo 4 litus...

– Tuo metu, kai kūriau šią dainą, tikrai bandžiau mesti rūkyti. Svaras metė, visi aplink metė. Pagalvojau, kad įrašysiu dainą ir mesiu rūkyt, vėliau pamąsčiau, kad tai padarysiu, kai pasirodys albumas.

– Tai dabar kada mesi?

– Kai užsirašysiu į sporto klubą, bokso treniruotes.

– Ar pavyksta tesėti kitus pažadus?

– Stengiuosi laikytis žodžio. Prieš save gal ne visada, bet prieš kitus – tikrai. Jeigu pažadu, man gėda to nepadaryti.

– Jeigu reikėtų pildyti anketą, kurioje būtų klausiama, koks yra Kastetas, ką parašytum?

– Pats geriausias, nuoširdžiausias žmogus pasaulyje, pats geriausias draugas. Čia be ironijos. Žmogus, kuris turi menkavertiškumo kompleksą. Nežinau, iš kur jis. Man visada reikia palaikymo.

– Kas penkias visiškai skirtingas asmenybes laiko vienoje grupėje „G&G sindikatas“?

– Dažnai pats sau užduodu šį klausimą. Kiekvienas iš mūsų dėl svarbių bendrų tikslų sugeba užgniaužti savo asmenines ambicijas. Manau, tai yra atsakymas į klausimą, kodėl vis dar esame kartu. Tikrai per tiek laiko buvo ir problemų, ir rūpesčių, tačiau kritinėse situacijose sugebėdavome išlaviruoti. Niekada nepadarydavome kokio nors lemtingo sprendimo. Būna, mėnesį nekoncertuojame, bet po kelių dienų jau skambini ir klausi: „Ką veikiam? Ką darom?“ Nors atrodo, kad tų žmonių net nenori matyti. Grįžus iš turo Anglijoje, tikrai nesinorėjo matytis. Dabar atrandame iš naujo bendravimą šeimomis, vaikai paaugo – kartu baidarėmis plaukiame. Būna bendrų vakarienių. Smagu. Tai nauja mūsų stadija. Negalime pasakyti, kad esame geriausi draugai, bet kritiniu gyvenimo momentu tikrai skambinčiau kažkam iš grupės. Mes galime pamiršti vienas kito gimtadienius ar kitas datas – dėl to nei pykstame, nei įsižeidžiame.

REKLAMA
REKLAMA

– Kaip gimsta tavo paties dainų tekstai?

– Hmm... Aš negaliu su visais šnekėti atvirai. Štai, Pushaz gali tai daryti. Jis gali tekstuose būti nuogas. Aš negaliu. Nenoriu, kad apie mane, toks, koks esu, žinotų visa Lietuva, nenoriu atverti savo širdies. Dėl to prisidengiu tam tikromis kaukėmis. Liečiu tam tikras problemas, kurios yra man aktualios, bet tai nėra mano asmeninis pasakojimas. Tai yra kūryba. Tekstai gimsta galvoje paprasčiausiose situacijose: žiūrint reklamą per televizorių, rūkant. Stengiuosi daug klausytis muzikos, vaikščioju gatvėmis su ausinuku. Kartais išgirstu kokią nors frazę ir pagalvoju „O, čia tikrai kažkas įdomaus“, tada pradeda kažkas dėliotis tekstui. Didžiausią įtaką man daro užsienio atlikėjai, labai gaila, kad neklausau rusų repo. Jis yra kokybiškas, bet nežinau, kodėl jo neklausau.

– Daugelis sako, kad lietuvių kalba – ne pati tinkamiausia repui.

– Nepasakyčiau, kad rusiškai būtų lengviau. Niekada nebandžiau, nors minčių buvo. Angliškai parašyti kvailą tekstą, kuris lietuviui skambėtų gerai, yra, žinoma, lengviau. Juk „Baby, baby“ visai gerai skamba, o „Mažuli, mažuli“ kažkodėl neskamba. Gerą tekstą parašyti angliškai lietuviui yra sudėtinga. Reikia jau mąstyti angliškai. Gal Kamy (Dee & Kamy, - red.past.) ir pavyksta.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų