Yra labai daug svetimų kalbų žodynų, bet nė vieno, kuris padėtų susikalbėti ir bendrauti su geriausiu žmogaus draugu šunimi. Ir vis dėlto mes „kalbamės“ su šunimis, šunys „kalbasi“ su mumis bei tarpusavyje ir šį pokalbį tiek šeimininkas, tiek jo šuo turi iššifruoti, kad suprastų, ką vienas kitam sako.
Leidykla „Alma Littera“ neseniai išleido pirmą praktinį „šunų kalbos“ žodynėlį, kuriame aiškinama 160 tipiškų kruopščiai atrinktų ir abėcėlės tvarka surašytų šunų elgsenos situacijų kasdieniame gyvenime.
Vaikas elgsenos pagrindus įgyja iki 6 metų, o šuniukas − iki 3 mėnesių! Be to, šuns pasaulyje žodis ne toks svarbus kaip kiti bendravimo būdai, kaip antai kvapai, gestai, laikysena, žvilgsnis, mimika, balso intonacija....
Suprasti savo šunų ir jų tarpusavio kalbą yra labai svarbu šunų šeimininkui. Šiame straipsnių cikle aptarsime kaip bendrauja šunys tarpusavyje. Remiamės minėta knyga „Lietuvių−šunų šunų−lietuvių kalbų žodynėlis“, kurią parašė Žanas Kuliveris (Jean Culevier).
Ausis
Tai yra mūsų kūno dalis, kuria ne tik girdime, bet ir išreiškiame savo jausmus. Tipinė situacija: šuo susitinka kitą šunį stačiomis, smailiai pakirptomis ausimis, nupjauta uodega. Šuo galvoja: sprendžiant iš ausų, jis labai geros nuomonės apie save.
Nors vien tik ausų išvaizda negali byloti apie šuns dvasinę būseną, vis dėlto ji gali daug ką pasakyti. Tiesiog ar net truputį į priekį atkištos ausys reiškia pasitikėjimą ir budrumą. Atloštos atgal išduoda baimę ir paklusimą.
Neišraiškingiausios ausys nulėpusios ausys (vokiečių brako, biglio, anglų kokerspanielio), jos tarsi nuolat rodo, kad šunelis yra labai paklusnus, ir dėl to daug kas gali apsirikti. Todėl, norint sužinoti tikruosius šuns jausmus, reikia domėtis ir kitomis jo išraiškos priemonėmis.
Nupjautos ausys (šnaucerio, Neapolio mastifo, vokiečių dogo, bokserio, pinčerio...) praranda išraiškingumą. Taigi operuoti šunys atrodo visada pasirengę netikėtumui, net tuomet, kai jie ramūs ir gerai nusiteikę. Pjaustyti šuniui ausis šiandien draudžia įstatymas.
Bendravimas
Svarbiausias informacijos perdavimas būryje regos, garso, skleidžiančiais kvapus ir lytėjimo signalais. Tipiška situacija: šuo sutinka foksterjerą su tiesia kaip žvakė uodega. Šuo galvoja: šis tipas labai jau savimi pasitiki.
Mokant bendrauti su gentainiais paprastai galima užgesinti kivirčą, šiam dar neprasidėjus. Tačiau dėl pernelyguolios selekcijos kai kurios veislės prarado dalį saviraiškos priemonių.
Tai šunys su glotniu, nejudriu snukiu (bulterjerai), su trumpa, nelabai matoma uodega (prancūzų buldogai), sunkiomis, nulėpusiomis, nejudriomis ausimis (kokerspanieliai), ilgais, tankiais, snukį apaugusiais plaukais (anglų aviganiai), su gausiomis raukšlėmis, per kurias beveik nematyti akių (šarpėjai).
Irgi dėl selekcijos kitų veislių išvaizda taip pakeista, kad neatitinka tikrųjų šuns jausmų, pavyzdžiui, čiau čiau atrodo dominuojantis (pakelta uodega, tiesūs plaukai), foksterjeras − arogantiškas (tiesi uodega), vipetas − drovus (nuleista uodega).
Kai kurių veislių išvaizdą žmogus pakeičia chirurginiu būdu: nukerpa ausis (vokiečių dogai, dobermanai), nukerta uodegą (bokseriai, rotveileriai). Laimė, tokia praktika pamažu nyksta. Štai kodėl kai kurios veislės, negebėdamos bendrauti dėl to, kad joms stinga raiškos priemonių, būna piktesnės nei jų prosenis vilkas.
Dominuojantis
Tai individas, kuris turi privilegijų ir jas gina. Norėdamas tai parodyti, jis elgiasi pagal nustatytas taisykles ar net paleidžia į darbą dantis. Tipiška situacija: šuo ėda pirmas, iš lėto, kitiems šunims žiūrint. Šuo galvoja: žiūrėkite, kaip ėdu, ir laukite, kol baigsiu, nes aš esu viršininkas.
Šuo neateina į šį pasaulį dominuojantis, jis toks tampa pritariamas gentainių. Būryje dominuojantis šuo turi privileginą ėsti, valdyti teritoriją, jam teikiama ir seksualinė pirmenybė. Jis ėda pirmas, iš lėto, kitiems į jį žiūrint ir palieka truputį ėdalo žemesniems nariams.
Dominuojantis šuo pasirenka vietą miegoti strateginėje vietoje, iš kur gali stebėti ir kontroliuoti šeimos narių judėjimą. Jis nustato kontaktus ir reguliuoja kitų šunų tarpusavio santykius. Toks šuo viešai demonstruoja savo seksualumą, bet neleidžia to daryti kitiems gaujos nariams. Jis gina savo privilegijas grasindamas, o kartais net užpuldamas.
Kai susitinka du skirtingų šeimų šunys, statusas nieko nereiškia, nes jiems netenka dalytis privilegijų. Dominuojantis šuo gali kitam šuniui paklusti, tačiau šeimoje jo statusas dėl to nenukenčia.
Feromonai
Įvairių liaukių išskiriamos medžiagos, kurios perduoda informaciją mūsų gentainiams. Tipiška situacija: šuo uosto kitam šuniui ausį, kur yra daug fermonus gaminančių liaukų. Šuo galvoja: įdomu, įdomu, kas tu per vienas.
Feromonai yra lakios cheminės medžiagos, kurias gamina liaukos, esančios ant žandų, smakro, spenelių, pirštų pagalvėlių, aplink išangę, ausyse ir daugelyje išskyrų (seilėse, šlapime, išmatose, makšties sekrete).
Fermonai ne tik turi kvapą, jie yra bendravimo priemonė, perduodanti informaciją apie šuns emocinę būseną, jo hierarchinį ir seksualinį statusą. Feromonai pagaunami ypatinga uoslės organo dalimi ir veikia juos užuodusio šuns hormonų sekreciją bei elgseną.
Žmogus, nors ir neužuodžia kito žmogaus skleidžiamų feromonų, taip pat juos išskiria, ir šuo gauna apie jį išsamią informaciją.
Hierarchija
Iš mūsų protėvių vilkų paveldėta visuomeninė organizacija, reguliuojanti santykius gaujoje. Tipiška situacija: dominuojantis šuo urzgia ant savo gentainio, kramtančio žaislą. Šis klusniai pasitraukia šalin. Šuo galvoja: viršininko reikia klausyti.
Šuo, kaip ir jo protėvis vilkas, yra bendruomeninis gyvūnas, kuris elgiasi pagal hierarchijos taisykles. Hierarchija nustato tikslią kiekvieno individo vietą, padeda laikytis tvarkos, slopina agresyvumą ir supaprastina būrio narių tarpusavio santykius.
Alvydas Bielinis
Šis straipsnių ciklas paremtas Žano Kuvelerio (Jean Cuvelier) parašyta knyga „Lietuvių-šunų šunų-lietuvių kalbų žodynėlis“, kurią išleido „Alma Littera“ leidykla.
