Ne veltui sakoma, kad miegas – geriausias gydytojas. Ir ne tik dėl to, kad miegant mūsų organizmo sistemos „persikrauna“. Miegas taip pat yra puikus diagnostas. Aišku, jei teisingai suprantame jo diagnozes.
Sapnų būna visokių ir dauguma jų nieko mediciniško nereiškia. Tačiau kai kurie gana vaizdžiai atspindi mūsų organizmo būklę. Kaip žinome, miegant smegenys „neišsijungia“, o atlieka savotišką reviziją to ūkio, už kurį yra atsakingos. Tad jeigu kuris nors organas susiruošia pasiligoti, jis siunčia smegenims pavojaus signalą. Dieną mes į tai galime ir neatkreipti dėmesio, tačiau naktis yra tarsi automatinės diagnostikos metas.
Pasąmonės verdiktas
Aišku, jokiu būdu negalima tvirtinti, kad susapnavę raugintus agurkėlius tikrai susirgsite gripu. Tačiau yra mokslo – taip, taip, tikro mokslo – apibrėžti tam tikri vaizdiniai, pagal kuriuos galima įtarti esant vienokių ar kitokių sveikatos problemų. Ne taip retai teisingai išaiškintas sapnas padeda gydytojams greičiau ir tiksliau nustatyti teisingą diagnozę.
Skrydis į Marsą – hipertonija
Bet kuris gydytojas kardiologas patvirtins: širdininkai dažnai skundžiasi baisiais sapnais. Tokiais baisiais, kad dauguma jų nubunda išpilti šalto prakaito.
Dažniausiai širdininkų sapnuose pasikartojantys vaizdiniai – persekiojimas, bėgimas nuo kažko, kritimas į bedugnę. Ir beveik visuose sapnuose juntama stingdanti mirties baimė.
Paūmėjus hipertonijai sapnai tampa padriki, juos lydi nerimo jausmas, nepaleidžiantis net ir nubudus. Dažniausiai hipertonikų sapnuose pasitaikantys vaizdiniai yra gamtinės katastrofos (žemės drebėjimai, uraganai, potvyniai), griūvantys namai, kritimas į duobę (ar panašiai). Neretai dėl aukšto kraujospūdžio kenčiantys žmonės sapnuose girdi skardžius, aidžius, švilpiančius – trumpai tariant, labai nemalonius garsus, nuo kurių net užgula ausis. Kai kurie žmonės pasakoja, esą jie hipertoninės krizės išvakarėse sapnuoja (su įvairiomis variacijomis) arba skrydį į kosmosą, arba kelionę viršgarsiniu lėktuvu. Jie net jaučia slėgį įveikiant garso barjerą, sunkio jėgą, ankštą skafandrą....
O štai hipotonikai paprastai pasakoja regintys neaiškius, „klampius“ sapnus. Juose jie jaučiasi išsekę, silpni, surakinti („tarsi kas gyvą į karstą būtų paguldę“), negalintys pakelti kažkokios naštos, perplaukti upės, įkopti į kalną. Tačiau „linksmiausi“ būna vadinamieji vampyriški sapnai, kai žmogus dievagojasi jaučiantis, kaip iš jo kažkas siurbia kraują.
Žuvis su kvapeliu – prieš opą
Paūmėjus bronchinei astmai pradeda persekioti karštligiški sapnai su ryškiais, fantastiniais vaizdiniais. Žmonės skundžiasi, kad juos smaugia, užverčia žemėmis, kažkas didelis ir sunkus užsiropščia ant krūtinės. Kad jie skęsta, yra tempiami į dugną milžiniškų čiuptuvų, juos palaidoja nuošliauža arba kad tiesiog negali normaliai kvėpuoti. Nubudimą iš tokio sapno lydi baimė, visą kūną padengęs lipnus prakaitas ir noras tą pačią akimirką šokti iš lovos, kažkur bėgti, tik... jėgų nėra.
Skrandžio ir žarnyno bėdų turintys žmonės regi visiškai kitokius sapnus, išsiskiriančius ne tik nemaloniais vaizdiniais, bet net ir skonio pojūčiais.
Sergant kepenų ligomis dažnai sapnuojamos muštynės, durtinės žaizdos, kraujas, o burnoje juntamas kraujo skonis ir kartumas.
Gastritas ir opa apie save įspėja „paveikslėliais“, kuriuose sapnuojantieji regi žalią mėsą (dažnai sugedusią), pašvinkusią žuvį, nuodingus vaisius, valgomus nevalgomus dalykus, ragauja keisto arba nemalonaus skonio patiekalų arba dar blogiau – jiems iškrenta dantys. Nenuostabu, kad nubudę tokie žmonės jaučia pykinimą.
Kartais mes nė patys dar nežinome, kad jau sergame peršalimo liga ar net gripu, o sapnai jau mus apie tai įspėja – kai matome save iš šalies nuogus, degame ugnyje, periamės pirtyje, vilkime ankštais nepatogiais drabužiais, daug geriame, bet niekaip negalime numalšinti troškulio.
Straipsnio autorius Sergejus Stonkus
