Pokalbio metu Jurga prisipažino, kad vienatvė – ne jai.
Vienatvė
Kalbėdama apie vienatvę, Jurga Šeduikytė prisiminė ir savo vaikystę: „Vaikystėje augau kaip toks intravertiškas žmogus, nes broliai ir seserys buvo išvažiavę arba jau buvo gerokai ūgtelėję, todėl aš tiesiog draugų turėjau ieškotis kieme, gatvėje...
O šiaip ta vienatvė niekada netenkino. Pavyzdžiui, gyvenu viena, bet man labai reikia žmonių, reikia žmogaus. Aš suprantu, kad reikia leisti sau būti tame etape, kuriame esi, augimo etape, bet nereikia meluoti sau, kad yra gerai būti vienai. Moku būti viena, bet jeigu ilgesnį laiką nėra žmonių, man tiesiog liūdna, nefaina.“
Tęsdama atvirą pokalbį apie save, Jurga prisipažino, kad įprastas darbas jai džiaugsmo neteikia. Vis dėlto moteris atrado veiklas, kurios ją iš tiesų džiugina, o viena jų – knygų rašymas
„Aš dirbti nemėgstu, aš mėgstu nedirbti, todėl susiradau sau veiklas, kurios mane be galo džiugina. Pavyzdžiui, knygų rašymas man yra kelionė, kurioje tu nežinai, kas yra už kampo. Tas labai džiugina“, – kalbėjo ji.
Pasak Jurgos, šiuo metu ji rašo knygą, paremtą trimis temomis. Tarp jų – vienatvė, mirtis ir lietuviams vis dar nepatogi intymumo tema: „Dabar tik įsivažiavimas, įsibėgėjęs etapas antroje temoje.“
Vakarėliai – ne jai
Kalbėdama apie laisvalaikį ir bendravimą, pašnekovė atskleidė, kad vakarėliai – ne jai.
„Aš mėgstu išsivesti žmogų į gamtą pasivaikščioti. Šiandien mes su sūnumi važiuosime dviračiais per aukščiausius rajono kalnus. Labai patinka nuvažiuoti į kokį nors bendraminčių būrelį, patinka moteriškos pirtys, kur galima aptarti kažkokius vidinius atradimus.
Aš tokia ne balių žmogus ir sakyčiau, kad diskotekose būdavo nejauku nuo pat pradžių, kai aš ten pradėjau vaidentis... Man patinka šnekėtis su žmogumi akis į akį. Kuo daugiau žmonių – tuo aš labiau tada pereinu į kažkokį kitą būvį“, – prisipažino dainininkė.
J. Šeduikytė savo koncertus mato kiek kitaip nei įprasta – jai svarbiausia ne būti dėmesio centre, o sukurti erdvę, kurioje susirinkę žmonės galėtų atsigręžti į save: „Pavyzdžiui, koncerte aš negaliu su kiekvienu pabendrauti, todėl man reikia susirasti sau tinkamą būdą, kaip užmegzti ryšį su nesvarbu kokiu kiekiu žmonių. Dažniausiai dėmesys būna į tą, kuris yra scenos viduryje, bet jeigu dėmesį perkelsi į žmones, kurie atėjo, tada aš visą dėmesį nukreipiu į tuos, kurie atėjo. Labai keista, bet mes tikime tuo, kas yra sakoma nuo scenos, ir labai mažai kas tą naudoja.
Aš atėjusi pradžioje sakau, kad čia yra jūsų pusantros valandos, išnaudokite tą laiką. Nes tai nėra mano laikas. Aš atėjau tam, kad žmonės susitiktų save, susipažintų su savo galbūt užslėptomis būsenomis, emocijomis, o dainos veda per tai, ką žmogus išgyvena, ko nepripažįsta, apie ką svajojo. Mes darome lėktuvėlius, skraido svajonės, žmonės meta vienas kitam po lėktuvėlį ir išeina su daugiau, negu sau galėjo pažadėti – su kito žmogaus svajone.“
Visą pokalbį klausykite straipsnio viršuje.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
