Po grupės iširimo, atlikėjos gyvenimas pasisuko visai kita linkme. Dabar moteris į sceną lipti griežtai atsisako, o vietoje viešumos renkasi ramybę namuose ir darbą už kadro. Šiuo metu Rosita darbuojasi drauge su naujajame TV3 televizijos sezone startuosiančio projekto „Svogūnų Lietuva“ kūrėjų komanda ir augina septynerių dukrą, kurią švelniai vadina geriausia drauge.
tv3.lt skaitytojams buvusi atlikėja sutiko apie savo praeitį, dabartį ir troškimus papasakoti šiek tiek plačiau.
- Ar tiesa, kad dabartiniai scenos, televizijos veidai yra šiek tiek „arčiau žemės“, arčiau gerbėjų, nei ankstesnės kartos garsenybės?
- Anksčiau buvo kokie penki atlikėjai, o dabar jų pasiūla kur kas didesnė. Todėl dabartiniai artistai privalo šiek tiek nuleisti kartelę, kad visiems įtiktų. Visgi savo publiką reikia išsikovoti, dalintis gerbėjais. Lietuvių ir taip daugiau emigravusių, nei gyvenančių gimtinėje.
Ir scena dabar visai kitokia. Nesuprantu, kas nutiko. Mes, pamenu, darydavome šou, repetuodavome po penkias-šešias valandas per dieną, įvaizdžio tobulinimui skirdavome didžiules sumas. Kaip sakant, niekada į sceną su tais pačiais batais nelipdavome. Dabar viskas kur kas paprasčiau – atlikėjas gali sau leisti scenoje tiesiog atsistoti ir sudainuoti. Nekalbu apie televiziją, čia visi papuošiami, sutvarkomi. Panašu, kad šiuo metu į koncertus investuojama kur kas mažiau.
- Bendravimas ir vakarėliai su gerbėjais būdavo tabu?
- Labai aiškiai suvokėme, kad pagrindinis mūsų pragyvenimo šaltinis yra scena. O, norint matyti pastovią publiką prie scenos ir pritraukti jos dar daugiau, įvaizdį išlaikyti būtina. Negali po pasirodymo sėsti prie žiūrovų stalo, nusigerti, apsivemti. Mes niekada to nedarėme. Net buvome pasirašę kontraktą, kuriuo prisižadėjome viso „Junior“ gyvavimo laikotarpiu nerūkyti, nesisvaiginti alkoholiu ir neturėti antrų pusių. Nežinau, gal kažkurie muzikantai ir lėbaudavo mūsų laikais, gal dalyvaudavo vakarėliuose... Aš visuomet laikiausi taisyklių – nei vakarodavau, nei į pasimatymus lakstydavau.
Tai buvo juodas darbas. Ir dabar, kai manęs paprašo prisiminti tuos šlovės metus, aš niekaip negaliu „atgaminti“, man viskas kaip per rūką. Puošiausi, sportavau tik dėl scenos. Visas mano gyvenimas tik apie tai ir sukosi. Labai džiaugiuosi, kad tie paauglystės metai man buvo tarsi mini universitetas, kuriame išmokau ir supratau labai daug. Dėl to dabar galiu pasidžiaugti savo pareigomis.
- Ar jūsų pasiekimai susiję su vaikystės svajonėmis?
- Iš tiesų, labai kantriai siekiau užsibrėžtų tikslų. Daug repetuodavau, lankydavau vokalo pamokas, verždavausi dalyvauti „Dainų dainelėse" ir kituose konkursuose. Karjeros nelėmė vien sėkmė... Tačiau, kuomet pavyko pasiekti didžiąją sceną, aš net truputėlį išsigandau, nes viskas labai greitai įvyko. Kiti atlikėjai ilgai siekia, svajoja išpopuliarėti, o mane visa tai užklupo paauglystėje, kuomet dar net protelis normaliai neveikė. Jei tuomet būčiau turėjusi tiek proto, kiek turiu dabar, viskas būtų buvę šimtą kartų geriau.
Nutraukus atlikėjos karjerą, aš dar labai ilgai savęs ieškojau: dirbau radijo stotyje, mokiausi, įgijau rinkodaros bakalaurą. Apie penkiolika metų blaškiausi ieškodama savęs. Maniau, kad iš Klaipėdos tikrai neišvažiuosiu, bet išvažiavau. Maniau, kad pabėgsiu nuo televizijos, tačiau nesugebėjau. Žinoma, aš labai dėl to džiaugiuosi. Kolegos vis dar kartas nuo karto prašo padainuoti, bet aš kategoriškai atsisakau. Nenoriu ir viskas. Man gera dirbti už kadro. Kadangi pati esu daug metų stovėjusi ant scenos, viską matau iš kitos pusės, galiu patarti kitiems atlikėjams.
- Visgi atlikėjo darbas nėra medaus skonio?
- Patikėkite manimi, tai toli gražu ne medus. Aš galiu drąsiai pasakyti – paauglystės neturėjau. Neturėjau galimybės pašėlioti su draugais, atvirkščiai, labai retai juos sutikdavau. Ištrūkti su bičiuliais, kurie mane pažįsta gausybę metų – būdavo didžiausia atgaiva.
- Ar užbaigus atlikėjos karjerą norėjosi šėlti?
- Tikrai netapau vakarėlių liūte. Paprasčiausiai, nemokėjau linksmintis, kaip visi normalūs žmonės. Kamuodavo paranoja, tarsi mane visi stebėtų. Neduokdie, nusigersi ir kokią kvailą frazę suskelsi. Ir dabar taip pat. Mieliau renkuosi pasisėdėjimą su draugais namuose, nei viešumoje. Iš tiesų, darbas man yra didžiausia pramoga.
- Neįprasta – didžiausias malonumas gyvenime yra darbas... Kas dar?
- Aišku, neslėpsiu, vis pamąstau, kad, galbūt, reikėtų ne vien apie karjerą, bet ir apie šeimos kūrimą pagalvoti. Nesakau, kad gyvenime neturėjau tokios patirties. Turiu nerealią septynmetę dukrą-draugę be kurios negaliu ištverti nė dienos. Man taip gera... Džiaugiuosi ir dėl to, kad niekas neužverčia klausimais – „Kodėl taip vėlai parėjai?“, „Kodėl kažkam nusišypsojai“, „Kodėl per trumpą sijoną užsidėjai?“ Jei kažkas ir ateis į mano gyvenimą, visų pirma turės būti mano draugu. Dabar aš tikrai nenoriu į savo širdį įsileisti bet ko, atsiduoti kažkokiai vaikiškai aistrai... Noriu sutikti vyrą, su kuriuo trokščiau nugyventi visą likusį gyvenimą.
- Svajojate rasti gyvenimo meilę, tačiau, ar ieškote jos?
- Ne, aš niekada neieškojau. Visuomet stengdavausi išvengti pasimatymų. Nenoriu jokių maivymųsi, saldybių... Geriau tai vadinti susitikimu, o ne pasimatymu. Džiaugiuosi, kad turiu daug vyrų draugų, su kuriais galiu tiesiog pasikalbėti. Negali žinoti, gal kada pajusiu, jog be pašnekesių su kažkuriuo iš jų nebegaliu gyventi.
- Kokie vyrai jus žavi?
- Jūs neįsivaizduojate, kaip aš nekenčiu vyrų verksnių! Kartais atrodo, kad vyrai pervertina savo darbų kiekius, atsakomybę. Skundžiasi, kad nebejaučia meilės iš savo penkis vaikus auginančios žmonos, guodžiasi, kad nori pabėgti, susirasti meilužes. Na kam to reikia? Visiems įsimylėjėliams patarčiau nepasisavinti vieni kitų. Pačios laimingiausios poros yra tos, kuriose nė vienas nėra pasisavinamas, tačiau sugeba išlaikyti ištikimybę.
Man norisi tokio žmogaus su kuriuo bet kuriuo paros metu užsimanius užsikūrei motociklą, išlėkei prie jūros. Nemėgstu visų tų buitinių nesąmonių, telefonų tikrinimų, nepasitikėjimo kupinų pamokslų. Tiksliai žinau, kad man nereikia žmogaus, kuris manimi nepasitiki. Nes manimi pasitikėti galima visu šimtu procentu. Aš savo antros pusės niekuomet neišduočiau... Kad ir kokioje situacijoje atsidurčiau.
- Kaip suprantu, tokio žmogaus dabar šalia nėra?
- Na, visi puikūs mano amžiaus vyrai jau seniai yra vedę. O aš labai griežtai nusistačiusi prieš šeimų ardymą. Draugėms juokauju, kad palauksiu antrosios bangos, kuomet visi tie vyrai išsiskirs ir tuomet mėginsiu laimę (juokiasi).
- Kodėl būtinai bendraamžis, vedęs... Rinkitės jaunesnį. Ar amžius – tabu?
- Nesumeluosiu sakydama, kad neretai šalia manęs atsiduria bent dešimčia metų jaunesni vyrai. Jaunystė, vėjavaikiškumas – nuostabu. Tačiau, nori ar ne, rimti santykiai vis tiek kažkada virsta šeima su begale įsipareigojimų. Ir, jeigu tu nesi tame pačiame suvokimo ir patirties lygyje, pasibaigus aistrai šalia išlaikyti žmogų tampa per daug sudėtinga. O man nėra sunku atsisveikinti. Bent dvejiems vyrams savo gyvenime esu pasakiusi: „Aš tave paleidžiu, nepykstu. Nei aš, nei tu nebuvome blogi, tiesiog baigėsi aistra. Vadinasi tai nebuvo tikra meilė. Ir kam jaustis kaltiems prisipažįstant, kad jau nebemylime?“ Buvo ir toks atvejis, kad gurkštelėjusi šampano, pastačiau taurę ant stalo, palinkėjau sėkmės, atsisveikinau ir išėjau.
- Ir kaip jis reagavo?
- Puikiai. Žinote, vienu metu teko susitikinėti su tikru vakarėlių liūtu. Galop, labai pavargau nuo tokio jo gyvenimo būdo. Nusprendusi, kad taip gyventi man nebeįdomu, drąsiai jam ištariau: „Aš tave paleidžiu“, o jis man tuomet labai nuoširdžiai padėkojo. Jei įsikabini į kažką nagais ir negali paleisti – tai jau labai blogai. Dar blogiau, kuomet nejauti, kad tavo antrai pusei yra negera šalia tavęs, o tu ir toliau saviniesi jį.
- Esate stipri moteris, o, svarbiausia, laiminga...
- Labai laiminga. Vienintelis dalykas, dėl ko pergyvenu – norėčiau, kad visi mano darbai persikeltų į Klaipėdą. Negaliu gyventi be to krašto. Vilniuje aš niekaip nepritampu. Draugai guodžia, sako, kad dar per mažai laiko praėjo. O aš taip noriu prie jūros į kokį mažą rąstinį namelį su židiniu prie jūros.
- Iškeistumėt dabartinį savo gyvenimą sostinėje į rąstinį namelį prie jūros?
- Daugelis žmonių, tikriausiai, galvoja, kad darbas televizijoje yra visa ko siekiamybė. Sutinku, šis darbas yra tobulas. Bet aš tikrai žinau, jog jei ne dabar, tai po dešimties metų aš sėdėsiu savo rąstiniame namelyje prie jūros, kursiu židinį ir dukrai pasakosiu apie savo nuostabų gyvenimą.
