„Kai draugai kažkada buvo sugalvoję keliauti į Indiją, aš pati tikrai net nesvarsčiau tokios galimybės, nes tada man atrodė, kad tokia kelionė būtų pernelyg egzotiška, nežinoma, netgi bauginanti. Buvau prisiskaičiusi ir prisigalvojusi, kad Indija pavojinga, kad ten nešvaru, lavonai guli visur. Iš tikrųjų, kažkiek yra tokių dalykų, bet ši šalis labai įvairi, o aš lankiausi skirtingose vietose, todėl pamačiau ją iš įvairių pusių. Yra tikrai gražių paplūdimių, nuostabios gamtos, palmės, šilta jūra, skanus maistas, saulė“, - įspūdžiais dalijosi E. Vaitkevičė.
„Nuvykus buvo šioks toks kultūrinis šokas, nes, visų pirma, ten labai daug kvapų ir jie visi tarsi sumišę – prieskoniai, kepamas maistas, įvairiausių gėlių ir žemės kvapas, taip pat jaučiama nešvara. Iš viso to susidaro toks kvapų mišinys, kuriuo ir kvepia Indija. Ir tas toks sumišęs kvapas lydėjo visose vietose, kur aš buvau, kad ir kaip jos buvo viena nuo kitos geografiškai nutolusios.
Kiti galbūt nuo tokio kvapo imtų raukyti nosį, bet man jis net savotiškai patiko. Man visi kvapai labai svarbūs ir įdomūs. Trumpai tariant, tarsi įkvėpiau visą Indijos įspūdį – tiek iš kvapų, tiek iš spalvų pusės. O žmonės ten rengiasi tikrai labai spalvingai, visi yra labai ryškūs, ten tai yra visiškai natūralu. Indijoje labai spalvota augalija, todėl nutariau, kad jie tų spalvų semiasi būtent iš gamtos. Maistas, kvapas ir vaizdas – trys pojūčiai, kuriuos iš Indijos įsiminiau labiausiai.“
Moteris pasakojo, kad jai labai patiko indiška virtuvė ir prieskoniai, todėl eidama į restoranus ar vaišindamasi svečiuose, ji uoliai domėjosi, kas, iš ko ir kaip yra pagaminta.
„Kai valgydavom indišką maistą, visada klausinėdavau, kaip gaminama, kaip pjaustoma, kokie prieskoniai dedami. Iš tikrųjų labai patiko indiškas maistas, grįžusi į Lietuvą iškart ėmiausi gaminti indiškus patiekalus. Dar tik mokausi derinti prieskonius, nes čia irgi tikras menas.“
Vis dėlto moteriai minint vien pliusus, iškilo klausimas, ar teko pamatyti ir juodąją Indijos pusę – skurdą bei badą – tačiau Eglija tikino, kad nepaisant tokių dalykų, žmonės ten stengiasi gyventi savo gyvenimą ir jai nepasirodė visa tai labai baisu.
„Daug mačiau ir skurdo, ir vargo, bet tikrai nepastebėjau tų žmonių veiduose liūdesio ar kažkokios dramos, jie susitaikę su savo aplinka ir gyvena sau, susikaupę, nei kažkokie pikti, nei liūdni. Aišku, turistus moka išnaudoti, bet aš kur reikėdavo, ten duodavau pinigų, o turgelyje netgi nusiderėdavau iki dešimt kartų pigiau, todėl susitardavau dėl tikrai gerų kainų. Didžiausias stresas būdavo pereiti per gatvę, nes jų eismas mane tikrai labai trikdė. Visi važiuoja bet kaip, nuolat signalizuoja, rėkauja, šūkauja, garsas didelis, netgi einant per žalią šviesą būna problemų, tokio chaoso tikrai niekur nesu mačiusi.“
Grįžus į Lietuvą moterį labiausiai gąsdino ne šaltis, o niūrūs lietuvių veidai. „Liūdina ne tiek klimatas, kiek žmonės. Visi pikti, visiem bloga, pavydūs, nelaimingi. Aš pagalvojau, kad lietuviams reikėtų nuvažiuoti į Indiją ir pagyventi kaip tie vargšai žmonės, kurie oriai žiūri į gyvenimą. Turime viską, ko reikia – gamtą, šalį, žmones, bet esame tokie paniurėliai ir nelaimingi, labai gaila“, - atviravo E. Vaitkevičė.
