Kunigo Algirdo Toliato pakviestas į Dievo gailestingumo kongresą, žinomas vyras atvirai prabilo apie ligą kaip dovaną, atradimą, ką reiškia būti „galingiausiu savo silpnumo akimirką“, ir kodėl tikrasis pragaras prasideda tada, kai nebemokame mylėti.
Nemėgsta masinių renginių
R. Petrauskas neslepia, kad niekada nemėgo didelių žmonių susibūrimų. Masiniai renginiai jam siejosi su dvasine tuštuma. Tačiau šis kongresas tapo išimtimi, sukrėtusia jį pačia geriausia prasme.
„Aš, tiesą sakant, seniai nesu buvęs tokioj vietoj, kur būtų daug žmonių. Aš žiauriai nekenčiu vietų, kur yra daug žmonių. Man atrodo, masiniai renginiai yra ten, kur sielai trūksta bendravimo, trūksta kažko tikresnio. O čia tarp tų žmonių nepaskęsti. Tarp tų žmonių atrandi jų akyse šypseną“, – kalbėjo Robertas.
Rašytojas pastebi, kad šio susirinkimo paslaptis – bendras tikslas ir ypatinga dvasinė būsena. Žmonės čia susirinko ne spręsti kasdienių reikalų ar bėgti į darbus, jie susirinko švęsti. Kunigui A. Toliatui užsiminus apie žodį liturgija, kuris hebrajų kalboje reiškia „Dievo darbą“ – švęsti lėtai, R. Petrauskas pritarė šiems kunigo žodžiams: „Dievo meilės greitis yra lėtai.“
Liga kaip Dievo dovana: išmokti gyventi lėtai
Šis „lėtai“ rašytojui šiandien turi visiškai kitą, asmeninę ir iškentėtą prasmę. Sveikimas po sunkios ligos jam atvėrė dvasines aukštumas, kurių skubėdamas jis niekada nebūtų pasiekęs.
„Aš gyju po ligos ir laikau ją Dievo dovana. Ir aiškiai matau, kad po truputėlį, lėtai sveikstu ir kylu į kalną, kuriame niekada nebūčiau atsidūręs, jeigu nebūčiau susirgęs.
Tai tas lėtai, man atrodo, yra tikrojo gyvenimo pojūtis. Mes įpratom gyventi greitai, staigiai. Viskas čia ir dabar. Noriu, turiu. Nieko palaukti, nieko iškentėti, į nieką nedėti didesnės pastangos, ta prasme – neišperėti, neišbrandinti“, – dalijosi R. Petrauskas.
R. Petrausko teigimu, būtent sulėtėjimas leidžia priartėti prie Dievo, o kongresas jam tapo idealia erdve tam pajusti.
Galingiausias tuomet, kai nieko negali
Atsigręždamas į lemtingą vakarą, kai jį ištiko insultas, autorius prisimena sukrečiantį gydytojo verdiktą: „Robertai Petrauskai, jums išsiliejo į smegenis kraujas ir jums reikia surimtėt.“
Paradoksalu, tačiau stovėdamas ant gyvenimo ir mirties slenksčio, jis nejautė jokios baimės.
„Aš tą dieną kažkaip mintyse galvojau, aha, čia kažkaip viskas labai... Gal net jau ir viskas, bet keistai nejaučiu baimės, nejaučiu kažkokio tokio nerimo, nieko tokio blogo nejaučiu. Po kelių dienų aš supratau, kad nejaučiu dėl to, kad aš turėjau daug meilės širdyje. Aš turėjau meilę šalia ir supratau, kad meilė ir yra Dievas“, – atviravo rašytojas.
Didžiausiu lūžiu tapo kita diena, kai R. Petrauskas prabudo visiškai paralyžiuotas. Būtent fizinio bejėgiškumo akimirką jis patyrė dvasinį virsmą, kurį sunku paaiškinti racionaliomis kategorijomis.
„Atsikeliu, esu visiškai paralyžiuotas ir nieko negaliu daryti. Esu visai silpnas, bet jaučiu meilę šalia savęs. Jaučiu Dievą šalia. Ir kažkokiu metu suprantu ne tai, kad nebijau, bet kad jaučiuosi žiauriai galingas. Supranti? Atradimas mano buvo toks, kad mes norime būti stiprūs, valingi, mes viską galim... O aš toks buvau. Ir staiga tu nieko nebegali. Staiga tu nebeturi nei galių, nei valios, bet per tave tada eina srautas. Aš jaučiausi galingiausias negu kada nors esu buvęs. Nepažeidžiamiausias, kurio manęs neįmanoma buvo nugalėti“, – pasakojo vyras.
Ši patirtis rašytojui leido suprasti, kad visi geriausi jo gyvenimo darbai ir tekstai gimė ne iš asmeninio talento ar ego, o iš to paties dieviškojo srauto, kuriam tiesiog reikia leisti tekėti.
Kas yra tikrasis pragaras?
Daugeliui žmonių tikėjimas asocijuojasi su pomirtiniu teismu ar bausmėmis, tačiau R. Petrauskas, remdamasis Fiodoro Dostojevskio mintimi, pateikia visiškai kitą pragaro ir dangaus sampratą. Pragaras nėra fizinė vieta po žeme – tai būsena čia ir dabar.
„Pragaras yra gyvenimas čia ir negalėjimas mylėti. Tu negali mylėti, jeigu tu negali mylėti. Jeigu kažkas tau atsitiko, kad tu negali mylėti, tu esi gyvas, bet tu esi miręs“, – teigė jis.
Anot rašytojo, dangaus vartai yra plačiai atverti visiems. Tačiau jei žmogaus širdyje nėra meilės, pati dangaus šviesa jam tampa nepakeliama, jį erzina, ir danguje jis jaučiasi tarsi pragare.
Atgaiva dvasios pasaulyje – gebėjimas duoti
Baigdamas pokalbį R. Petrauskas pasidalijo savo senelio („bočiaus“) išmintimi, kad tikintys žmonės tiesiog yra geresni, nes jie supranta fundamentalų dėsnį: materialiame pasaulyje svarbiausia imti, o dvasiniame – duoti:
„Dvasios pasaulyje didesnė atgaiva, didesnė dovana yra duoti, nes tai, ką tu duodi, meilė sugrįžta dešimteriopai, nors net nežinau, kiek kartų sugrįžta. Man atrodo, kad kai padaro gerą darbą, tai laimingi būna iškart keli. Tas, kuris padaro gerą darbą, tiems, kuriems padaro gerą darbą. Ir tada tie kiti nori irgi padaryti, ir tas kalnas auga meilės pasaulyje.“
Šis Gailestingumo festivalis rašytojui tapo tikru dvasinio gijimo šaltiniu. Nepaisant to, kad prieš renginį jautėsi nepasiruošęs būti minioje, čia jis rado ramybę, nuoširdžius apkabinimus ir stebuklus, kurie vyksta kasdien, kai tik žmogus atveria savo širdį.
Visą laidą žiūrėkite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
