„Mielas mano Simonai, Kai susipažinau su Tavimi prieš beveik 20 metų, Tu buvai Kauno vaikinas – kietas, gražiai apsirengęs, slepiantis savo didelę širdį po populiaraus bičo kauke. Tyliai Tu dovanojai man krentančias ir netgi tikras žvaigždes danguje, marias versdavai jūra, vedžiodavai po Kauno santaką ir žadėjai gražią santuoką. Aš buvau susižavėjusi iki dangaus, bet man reikėjo laiko įsitikinti, kad tai tikra.
Laikui bėgant, Tu pradėjai lėtai, bet užtikrintai luptis – lyg svogūnas ar net daugiaplotmė Visatos planeta, po truputį atskleisdamas savo sluoksnius. Už išorinio žavesio slėpėsi daugybė spalvų – jautrumas, kūryba, švelnumas, meilė, bet ir abejonės, liūdesys, pažeidžiamumas. Tu keiteisi, augai, virsmai Tavimi tekėjo kaip upė – nenuspėjami, bet visada tikri.
Tu keitei ne tik savo mitybos įpročius – Tu keiteisi iš esmės. Iš žmogaus, kuris nemėgo žuvies, grybų, daugelio daržovių, tapai tuo, kuris nevalgo mėsos ir, praktiškai, valgo tik tai, ko anksčiau vengė. Iš D&G ir CK pasirinkimų perėjai prie žygių aprangos, patogumo, o stilių išorei iškeitei į stilių viduje. Ir tai – tik keli iš daugybės 180 laipsnių posūkių Tavo gyvenime. Tai, kas Tavyje visada buvo svarbiausia – žmogaus vidus – galiausiai išniro į paviršių.
Nors Tave dažnai mato kiti kaip viešą, ekstravertišką asmenį, Tavo tikroji esmė yra tylus, gilus pasaulio stebėtojas, intravertas, kuris galėtų apeiti pasaulį vienas – ir jam netrūktų nei bendrakeleivių, nei pokalbių. Tačiau Tu pasirinkai mane. Ir tai yra viena iš didžiausių dovanų, kurias esu gavusi. Žinau – kai pasaulis drebės, kai jūra stipriai banguos, kai keliai suks nežinomybe – Tu visada stovėsi šalia. Saugojęs, palaikęs, mylėjęs – būsi tas ramybės ir ištikimybės uostas, į kurį visuomet norisi sugrįžti.
Tu esi ne tik vyras – Tu esi tėtis. Trys mūsų vaikai – mūsų bendros meilės kūriniai – kasdien mus išbando, bet tuo pačiu ir jungia stipriau. Kartu augame, kartu mokomės, kartu ieškome atsakymų. Ir kasdien žaviuosi Tavo jautrumu jiems – Tavo gebėjimu būti jų pasaulio centru, net kai viskas aplinkui šiek tiek griūva.
Tavo kūrybiškumas mane žavi. Rašai, kuri, matai pasaulį kitaip – kaip tikras vizionierius. Tavo idėjos dažnai gimsta dar tada, kai kiti tik pradeda svajoti. Ir net jei ne viską įgyvendini savo rankomis – pats faktas, kad Tu matai toliau, giliau, plačiau, yra nepaprasta dovana mums visiems. Kūrybiškumas – tai ne tik gebėjimas kurti, tai gebėjimas tikėti tuo, ko dar nėra. Ir Tu tą gebi – visa esybe.
Šiandien Tau – keturiasdešimt.
Tai ne riba, o slenkstis. Ne pabaiga, o brandos viršūnė, nuo kurios atsiveria platesnis horizontas. Tai metas, kai Tu nebe ieškai savęs, o imi ir gyveni taip, kaip iš tikrųjų nori. Kai vertybės yra nusistovėjusios, bet svajonės – dar gyvos. Kai jėgų, energijos nors ir pakanka, bet nesinori švaistyti, nes širdis jau moka atpažinti, kas svarbiausia.
Tavo metai, branda rodo, kad Tavyje telpa ir stiprybė, ir švelnumas, ir laisvė būti savimi. Tai liudijimas apie kelią, kuriuo atėjai, ir apie tai, kiek drąsos reikėjo pasirinkti tikrumą. Kai kažkas sau leido vadinti Tave “boba”, o Tu rinkaisi būti Super Tėčiu!
Tavo kelias nėra tiesus – jis vingiuotas, netikėtas, bet būtent toks, koks ir turi būti. Tu gali sukurti naują išradimą, lygiai taip pat, kaip gali pereiti pavojingiausią pasaulio kraštą keisčiausiu būdu. Nes Tu esi Tu – vienintelis, nepakeičiamas, mano žmogus.
Žygiuok, plauk, skrisk toliau – su kūryba širdyje, žvilgsniu į priekį ir su visa mano meile, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos.
Su gimtadieniu, mano Simonai!
Tavo Ieva“, – rašė I. Kačinskaitė-Urbonienė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
