I. Kačinskaitė-Urbonienė sutiko pasikalbėti su naujienų portalu tv3.lt ir atverti savo šeimos kasdienybės užkulisius. Pokalbio metu moteris papasakojo apie dabartinį etapą šeimos gyvenime, trijų vaikų auklėjimą ir atskleidė, kokie kasdieniai įpročiai padeda jiems su Simonu išlaikyti artumą net ir po tiek daug kartu praleistų metų.
Džiaugiasi daugiau laiko skirdama vaikams
Ieva ir Simonas augina tris vaikus – trečiokę, penktoką ir septintokę. Tokio amžiaus atžalų tėvams ruduo tampa tikru išbandymu – prasideda nauji mokslai metai, vaikų būreliai, keičiasi dienotvarkė. Būtent tokiomis nuotaikomis šiuo metu gyvena ir Urbonų šeima.
„Ruduo visada būna intensyvus visiems, kurie turi mokyklinio amžiaus vaikų. Atsiranda nauji pamokų ir būrelių tvarkaraščiai, reikia pritaikyti visos šeimos ritmą prie užklasinės veiklos. Šis ruduo taip pat prasidėjo intensyviai. Rugsėjis praskriejo neįtikėtinai greitai, bet atrodo, kad spalio antroje pusėje ritmas jau nusistovi, atsiranda aiškumas. O kai yra aiškumas, visiems gyventi tampa ramiau ir geriau“, – dalijosi I. Kačinskaitė-Urbonienė.
Kaip pasakojo Ieva, jųdviejų su Simonu vaikai tokie skirtingi, jog pas juos nėra nė vieno sutampančio būrelio. Tiesa, kalbėdama apie vaikų užklasinę veiklą, moteris atskleidė, jog šiuo klausimu atžaloms kelia vieną svarbią sąlygą.
„Vienas jų lankomas būrelis turi būti meninis, orientuotas į kūrybiškumą, emocinį balansą ir savęs bei nervų sistemos harmonizavimą. Kita sritis būtinai turi būti sportas. Visi vaikai juda šiomis kryptimis, tačiau jų užsiėmimai visiškai skirtingi.
Natūraliai dėl to kyla daugiausiai logistinių iššūkių – kaip visur suspėti. Tačiau kadangi mokyklinio amžiaus vaikų turime ne pirmus metus, jau išmokome susibalansuoti. Kaip aš sakau, kai turi daug ką veikti, daug ką ir spėji“, – šyptelėjo trijų vaikų mama.
Visgi, kaip pabrėžė Ieva, svarbiausia – ne būreliai, o vaikų mokymosi rezultatai. Moteris atvira – atžaloms šiuo klausimu kelia gana aukštą kartelę.
„Mūsų vertinimo sistemoje aštuoni, devyni ir dešimt yra gerai, o visa kita – vidutiniškai. Todėl keliame vaikams kartelę, kad jie orientuotųsi į aštuonetus ir aukštesnius pažymius. Aišku, būna visko. Stengiamės susidėlioti motyvacinę sistemą, kad visi norėtų ir dalyvauti užklasinėje veikloje, plėsti savo akiratį per neformalųjį ugdymą, ir kartu gerai pasiruošti akademiškai. Juk tai bus reikalinga gyvenime, stojant į universitetus ir siekiant kitų tikslų“, – įsitikinusi ji.
Ieva ir Simonas dar prieš gimstant vaikams nusprendė pasidalyti tėvystės atsakomybėmis neįprastai – kol moteris siekė karjeros politikoje, vyras ėmėsi vaikų priežiūros ir ne kartą išėjo tėvystės atostogų. Toks neįprastas sprendimas tąkart sulaukė daug dėmesio. Visgi šiandien abu tėvai vienodai įsitraukia į atžalų kasdienybę. Kaip pasakojo Ieva, tiek jai, tiek Simonui tenka vakarais pasėdėti su atžalomis ir prie namų darbų.
„Mes tokių pasėdėjimų neinicijuojame, nes visgi mokslai yra jų atsakomybė ir pareiga. Tačiau iškilus sunkumams skatiname keiptis ir jie tai aktyviai daro – klausia ir nori mūsų pagalbos. Su vyresnėle, kai reikia gilesnių dalykinių žinių, akademiniais klausimais galbūt dažniau įsitraukiu aš. Tačiau negaliu sakyti, kad Simonas nedalyvauja – jis labai gerai atlieka testavimo, paklausinėjimo funkciją.
Stengiamės visi kartu vakarą leisti prie valgomojo stalo, pavakarieniauti, o paskui išsiaiškinti, kas kam neaišku, kokių klausimų liko, ir pasiruošti kitai dienai. Man atrodo, kad taip kuriame ir stipresnį tarpusavio ryšį, skatiname atjautą, empatiją ir savitarpio pagalbą. Labai svarbu, kad vaikai taip elgtųsi ne tik vieni su kitais, bet ir su savo draugais“, – teigė I. Kačinskaitė-Urbonienė.
Pasitraukusi iš aktyvios politikos Ieva džiaugėsi galimybe skirti daugiau laiko šeimai. Juk anksčiau vakariniai renginiai, darbas savaitgaliais ir komandiruotės dažnai atimdavo tas valandas, kurias įprastai mamos su vaikais praleidžia kartu.
„Manau, kad dabar tikrai geriau pavyksta rasti pusiausvyrą nei anksčiau, kai buvau aktyvioje nacionalinėje politikoje. Šiuo metu nuo tokių pareigų esu laisvesnė ir tikrai daugiau laiko praleidžiu su vaikais. Tačiau mano charakteris toks, kad esu veikli ir orientuota į rezultatą. Niekada nebuvau iš tų mamų, kurios dienomis leistų laiką namuose – visada susigalvodavau daug veiklų.
Todėl nėra taip, kad dabar išskirtinai daugiau laiko praleisčiau, pavyzdžiui, dieną. Tačiau kone visi vakarai yra skirti vaikams ir šeimai. Esu tuo labai patenkinta ir tikrai džiaugiuosi“, – savo kasdienybe dalijosi moteris.
Šeimoje – griežta taisyklė dėl ekranų
Ievos teigimu, bėgant metams ir vaikams augant, keičiasi ne tik šeimos dienotvarkė, bet ir pačių tėvų požiūris į atžalų auklėjimą. Moteris pastebėjo, kad anksčiau jai atrodė, jog ji yra griežtesnė, o Simonas – švelnesnis ir atlaidesnis. Visgi pastaruoju metu šie vaidmenys tarsi ėmė ir apsikeitė.
„Mano tolerancijos ribos tapo didesnės, – juokėsi I. Kačinskaitė-Urbonienė. – Simonas labai nori ir toliau laikytis griežtos dienotvarkės – kada valgome, kada miegame, kiek tiksliai laiko praleidžiame prie ekranų ir nė minutės daugiau.
Aš truputėlį leidžiu tas ribas praplėsti, kad vaikas pats pajustų savireguliaciją – kas atsitinka, jeigu daugiau laiko praleidžia prie telefono, kas nutinka, jeigu vėliau nueina miegoti ir panašiai. Tokiu būdu stengiuosi suteikti jiems galimybę patiems pajusti pasekmes. Šiuo atveju Simonas griežčiau laikosi dienotvarkės.“
Visgi, trijų vaikų mamos įsitikinimu, vaikams tik į naudą, kad šeimoje yra abu šie požiūriai – taip jie gali patirti ir viena, ir kita.
„Viena vertus, turime gana aiškią dienotvarkę – žinome, kada keliamės, kada einame miegoti ir ką darome. Tai suteikia stabilumo ir geros apsaugos mūsų nervų sistemai. Kita vertus, vaikai turi galimybę patys pajusti pasekmes, ypač kai Simono nebūna ir jie lieka su manimi.
Paskui daug apie tai kalbamės, jie pasidaro savo išvadas ir vėliau patys gali paaiškinti kitiems, kodėl geriau vieno ar kito dalyko nedaryti, nes jau turi argumentų. Tie vaidmenys keičiasi. Man atrodo, kad mes, tėvai, taip pat augame, keičiamės ir išbandome įvairius vaidmenis. Negalėčiau sakyti, kad visą tėvystės laiką esame tik vieno ar kito tipo tėvai. Kaip auga vaikai, taip augame ir mes“, – sakė Ieva.
Vienas iš klausimų, dėl kurių Urbonų šeimoje laikomasi aiškios tvarkos, yra laikas prie ekranų. Kaip atskleidė Ieva, ties šiuo dalyku tėvai vaikams yra nubrėžę aiškias taisykles, o ypač griežtai jų laikosi tėtis Simonas.
„Vaikams skiriama valanda per dieną būtent pramoginiam turiniui – filmukams, žaidimams ir panašiems dalykams. Žinoma, tėvams paskambinti ar parašyti žinutę, prisijungti prie elektroninio dienyno ir pasitikrinti namų darbus jie gali bet kada. Tai galioja ir kitiems praktiniams dalykams, pavyzdžiui, susijusiems su viešuoju transportu.
Kaip ir kiekvienoje šeimoje, kyla populiarus klausimas – ar galima dar truputį? Jeigu vaikai jau pasidarę pamokas, pavyzdžiui, kažkur laukiame, aš nematau didelės problemos papildomai skirti 15 ar 30 minučių. Tačiau Simonas labai griežtai laikosi nustatyto laiko. Jeigu pamato, kad vaikai rado būdą apeiti sistemą ir prie ekranų praleido ilgiau, jis griežtai kalbasi su jais, aiškina, kokią žalą ekranai daro ir kaip veikia mūsų smegenis.
Matyt, pats daug laiko praleisdamas socialiniuose tinkluose ir matydamas jų turinį, Simonas viską vertina kritiškiau. Mūsų šeimoje jis tikrai atlieka ekranų policininko vaidmenį ir aš tuo labai džiaugiuosi, nes tai nuima nuo manęs didžiulį krūvį“, – atviravo I. Kačinskaitė-Urbonienė.
Kaip tėvai Ieva ir Simonas pirmą kartą gyvenime susiduria su nauju etapu – vyresnėlės dukros paauglyste. Tiesa, pokalbiui pasisukus šia tema, I. Kačinskaitė-Urbonienė skubėjo pabrėžti – paauglystės požymių galima pastebėti jau ir jaunesniųjų vaikų elgesyje. O štai jų vyresnėlė, pasirodo, pasižymi nuolankumu ir švelnumu.
„Apie paauglystės požymius kalbamės labai atvirai. Ir aš, ir Simonas nevengiame įvardyti, kad galbūt tuo metu buvo stipri emocinė perkrova, buvo sudėtinga susivaldyti. Vaikai tai taip pat labai pastebi. Pavyzdžiui, jeigu nutinka aštresnė situacija, dažnai jau po minutės jie ateina ir sako: „Atsiprašau, aš tikrai pasikarščiavau, nenorėjau taip pasakyti, nenorėjau garsiai išreikšti savo emocijų.“
Daug kalbamės apie emocinį intelektą ir tai, kaip tvarkytis su emocijomis. Man atrodo, kad į paauglystės etapą žengiame visi kartu – ne tik su vyresnėle, bet ir su kitais vaikais“, – pasakojo ji.
Santuokoje padeda maži kasdieniai gestai
Ieva ir Simonas susituokė 2012-aisiais, tačiau jų santykiai trunka jau beveik du dešimtmečius. Ne paslaptis, kad ilgai besitęsiančios meilės istorijos šiandieninėje visuomenėje tampa vis retesniu reiškiu. Kas, Ievos manymu, padeda dviem žmonėms tiek metų išlaikyti artumą?
„Manau, kad pagrindiniai dalykai yra meilė ir noras suprasti kitą žmogų. Meilė nėra savaime suprantamas dalykas. Ją reikia puoselėti, atgaivinti, prisiminti – tarsi įmesti malkų į ugnį, kad ji toliau degtų. Tikrai ne kartą esame kalbėję apie tai, kaip šeimoje išlikti pora, nes labai dažnai įsitraukiame į tėvų vaidmenis ir tampame tiesiog kambariokais.
Tačiau mums padeda kasdienės mažos praktikos – dėmesingas pokalbis, prisilietimai, pabuvimas kartu, bendri pasivaikščiojimai. Tai leidžia pamatyti vienas kitą, atidžiai išklausyti, suprasti ir į kito žmogaus sprendimus bei savijautą pažvelgti su didesne empatija. Svarbu turėti daugiau lankstumo vienas kito atžvilgiu. Man atrodo, kad mus jungia meilė ir noras, jog kitas žmogus šalia tavęs būtų laimingas“, – dalijosi I. Kačinskaitė-Urbonienė.
Nors Ieva ir Simonas augina tris vaikus, laikas dviese jų kasdienybėje nėra neegzistuojantis dalykas. Visgi moteris pripažįsta – tokia prabanga pasitaiko retai.
„Neturime įpročio dažnai keliauti tik dviese. Tai geriausiu atveju pasitaiko vos kelis kartus per metus. Tačiau ne kartą esame kalbėję, kad kasdienis mažas žingsnelis, dėmesio santykiams skyrimas, duoda naudą – pajunti ryšį su kitu žmogumi.
Ne veltui psichologai kalba apie ilgesnį nei 10–20 sekundžių akių kontaktą, nuoširdų pokalbį ar pasivaikščiojimą. Tokie dalykai padeda žmonėms kurti ir stiprinti tarpusavio ryšį. Man atrodo, tai labai paprasta, nieko nekainuojanti, bet santykius stipriai palaikanti praktika“, – sakė pašnekovė.
Pasidomėjus, kaip dažniausiai atrodo šeimos laisvalaikis, Ieva pasakojo, kad jis gana įprastas, bet įvairus – nuo filmų žiūrėjimo, skaitymo iki didelės šeimos aistros kelionėms.
„Turime tradiciją žiūrėti penktadienio filmą. Visi kartu stengiamės rinktis ne tiesiog paprastą animacinį filmuką, o tokį, kuris turėtų gilesnę prasmę ir temą, kurią galėtume aptarti su vaikais iš įvairių perspektyvų. Taip pat mes labai mėgstame keliauti, todėl bent kelis kartus per metus stengiamės susiplanuoti išvykas į kitas šalis, kad pamatytume daugiau, praplėstume akiratį ir susipažintume su naujomis kultūromis. Tiesa, vasaras dažniausiai leidžiame lietuviškame pajūryje – važinėjame dviračiais, maudomės jūroje, daug vaikštome. Ir visi beprotiškai daug skaitome.
Sakyčiau, esame visiškai tradicinė šeima, galbūt neturime kažkokių išskirtinių bendrų veiklų. Tačiau tikrai daug laiko leidžiame su vaikais. Jeigu mums nėra kliūtis juos pasiimti į kelionę ar įtraukti į kokią nors veiklą, visur juos įtraukiame lygiaverčiai, kaip ir save. Taip matome, kaip jie auga kartu su mumis“, – kalbėjo I. Kačinskaitė-Urbonienė.
