Lietuvos muzikinėje padangėje sužibėjus atlikėja sako, kad būdama ant scenos labiausiai bijo nuvilti save.
– Kokia tu būni po koncertų, ar pavargsti ir nori ramybės, ar atvirkščiai – publika „pakrauna“ gera energija?
– Po koncertų jaučiuosi išsisėmusi, nuvargusi, ir dažniausiai nenoriu su niekuo bendrauti. Tai nereiškia, jog publika nepakrauna manęs gera energija ir emocijomis. Tiesiog laikas ant scenos būna labai intensyvus ir ryškus. Todėl užtrunka, kol atsikvepiu ir atitraukiu mintis ir jausmus nuo to, kas buvo ant scenos. Labai mėgstu po koncertų iškart persirengti – sukneles pakeist nutrintais džinsais ir marškinėliais, batelius – senutėliais converse‘ais. Taip pamažu išeinu iš savo „sceninio“ veido, tampu tokia, kokia būnu kiekvieną dieną. Tada jau galiu ir pabendrauti. Pageidautina – su balto sauso vyno taure rankoje.
– Kokia didžiausia tavo baimė/fobija?
– Nesakysiu, nes nesuprasit ir juoksitės, ir man tai nepatiks.
– Kada dienos šviesą išvys naujas albumas?
– Na, pirmąjį albumą brandinau 10 metų. Tikiuosi, antrajam tokio ilgo laiko neprireiks...
– Ar yra tavo gyvenime dalykų, apie kuriuos pagalvotum – gaila, bet praėjo pro šalį?
– Yra, ir tai išskirtinai vien žmonės: bičiuliai, su kuriais nesusidraugauta, vyrai, kurių neįsimylėta, mokytojai, kurių nesutikta, kolegos, iš kurių nepasimokyta, žmonės, kuriems nepadėta... Nieko daugiau man taip negaila.
– Ar pasitaiko vadinamųjų kūrybinių „krizių“? Kaip susitvarkote su jomis?
– Žinoma, pasitaiko. Bet viskas sukasi ratu, tad ir krizės atėjusios kada nors turi praeiti. Dažniausiai rato sukimąsi pagreitina darbas. Ne toks, kur būna atėjus „įkvėpimui“, o sunkus, juodas, privalomas ir kankinantis.
– Ką veiki laisvalaikiu be kūrybos?
– Visas mano laikas dabar yra laisvalaikis, tai užsiiminėju įvairiom gyvenimiškom veiklom: keliauju, skaitau, žiūriu filmus, bendrauju su mylimais žmonėm, gaminu maistą, mezgu...
– Ko labiausiai bijai užlipus ant scenos?
– Kad nulipsiu nuo jos nuvylusi save.
– Birželio 8 d. koncertuosi Kaune, dainuojamosios poezijos festivalyje „Senamiesčio Žiogas“, ko gali tikėtis atvykęs klausytojas?
– Manau, kad pro sidabrinius debesis ims šviesti saulė ir susmeigs spindulius mums visiems į akis, ir žiūrėsim vieni į kitus prisimerkę, ir skambės muzika, ir kažkas gers vyną, o kažkas – vandenį, ir lakstys aplink vaikai, ir gal net kas nors šyptels tam, kurio nepažįsta, ir mes pagalvosim, kad tokios vasaros dienos ir turi būt, ir tyliai tikėsimės, kad šitas lengvumas nesibaigs praėjus koncertui.
– Festivalyje koncertuoji jau daug metų iš eilės, ką galėtum papasakoti apie jį?
– Tai labai darbštus festivalis – kasmet sujaukina gražiausius miesto kiemelius, iš namų ištraukia dėmesingiausius ir mieliausius klausytojus, o koncertų programą sudaro taip, jog nustebina net ir ant scenos lipančiuosius.
