Karjerą pradėję 1991-aisiais gimtajame Helsinkyje HIM („His Infernal Majesty“ – „Jo pragariška didenybė“) yra tapę viena sėkmingiausių visų laikų Suomijos muzikos grupių. Tamsus, bet kartu masinei auditorijai priimtinas suomiškas rokas yra laukiamas ir Lietuvoje. Pernai „Karklės“ festivalyje grojo taip pat helsinkiečiai „The Rasmus“, šiemet festivalio organizatoriams pavyko pakviesti pačius HIM.
Grupės hitai „Join Me“, „Gone With a Sin“, „The Funeral of Hearts“ ar „In Joy And Sorrow“ yra tapę garso takeliu daugeliui dabar jau mokyklas ir universitetus baigusių melancholiškų sielų. Vienas grupės albumas pasiekė „auksinio“ statusą netgi JAV – jokiai kitai suomių grupei to niekada nebuvo pavykę padaryti. Šiuo metu HIM vis dar aktyvūs pilnu pajėgumu – pavasarį koncertavo JAV, šiuo metu turuoja po Europos muzikos festivalius. Jų veiklą seką 1,8 mln. gerbėjų „Facebook“.
HIM muzika dažnai vadinama gotikine, nors patys grupės nariai ir vengia šio termino – mieliau sako, kad groja „meilės metalą“. Grupė buvo ir tebėra pavydėtinai populiari ne tik visoje Skandinavijoje, bet ir Lietuvoje – lig šiol galima surasti ne vieną interneto forumą, kuriame HIM gerbėjai dalinasi naujienomis. Žinia apie grupės koncertą „Karklėje“ privertė ir senuosius gerbėjus išsitraukti apdulkėjusius grupės CD.
Iki festivalio likus jau mažiau nei trims savaitėms, HIM lyderis, vokalistas ir gitaristas Ville Valo sutiko duoti išskirtinį interviu muzikos žurnalistui Karoliui Vyšniauskui. Jiedu prisiminė pirmąjį grupės koncertą Lietuvoje, kažkur pradingusius gotus ir grupės ilgaamžiškumo paslaptį, kuri, pasirodo, yra labai paprasta – deramai išsimiegoti.
Ville, HIM Lietuvoje koncertavo vienintelį kartą – 2000-aisiais. Buvau per mažas, kad nueičiau į tą koncertą, tad negaliu apie jį papasakoti. Bet gal tu ką nors prisimeni iš to vakaro?
Prisimenu, kad buvo labai ilgas turas, o Vilniuje kaip tik turėjome vieną laisvą dieną. Tad pasivaikščiojome po miestą, apžiūrėjome, kaip ten viskas atrodo. Tai buvo vienintelis kartas, kai aplankėme Lietuvą. To turo metu buvome ir Latvijoje – taip pat vienintelį kartą.
2000-aisiais pristatinėjome albumą „Razorblade Romance“, jo dainos nuolat skambėjo radijo stotyse. Buvo labai intensyvus metas. Atrodėme šiek tiek pasimetę, visada visur vėlavome, nes tiek daug visko vyko! Nuoširdžiai, neatsimenu nieko, kas įvyko maždaug nuo 2000-ųjų iki 2003-ųjų. Tai buvo pirmasis kartas, kai surengėme turą už Suomijos ribų. Visko buvo tiesiog per daug.
Nors visgi kažką prisimenu... Tai buvo koncertas lauke, taip? Su grupe „Alphaville“?
Taip, tas pats! Jis vyko lauke, Vingio parke – didžiausiame parke Lietuvoje.
Taip, tie 80-ųjų vaikai grojo pirmieji, pamenu tai.
Vienoje to koncerto apžvalgoje rašoma, kad HIM gitaristas koncerto metu išvartė aparatūrą ir galiausiai nusimovė kelnes prieš publiką. Galime tikėtis ko nors panašaus ir Karklėje?
Cha cha, manau, kad per 14 metų šiek tiek subrendome... Bet gali būti šiek tiek nuogybių. Esame roko grupė, tad scenoje gali nutikti visko. Jei jau užsiminei apie kelnes – pamenu, kad vieno koncerto metu, mūsų bosisto kelnės praplyšo tiesiog scenoje. Aptemptos odinės kelnės... Po jomis nebuvo jokių apatinių. Juokėmės iki negalėjimo. Po to karto, jis visada vilki apatinius – tiesiog, dėl visa ko.
Maždaug prieš 10 metų, kai dar ėjau į mokyklą, visi „alternatyvūs“ draugai buvo lengvai pamišę dėl HIM. Tai buvo turbūt pati populiariausia roko grupė Lietuvoje tuo metu. Dabar mes visi užaugome, bet daug kam likę sentimentai, jie lig šiol klausosi HIM dainų. Trumpai tariant – jūsų grupė buvo ir tebėra be galo populiari Lietuvoje. Ar pats apie tai ką nors žinai?
Labai smagu visa tai girdėti. Tiesa, dažnai žmonės sako, kad vienoje šalyje yra taip ar kitaip. Stengiuosi tuo nepasikliauti tol, kol į tą šalį nenuvykstame ir nesurengiame koncerto. Tada pamatai realius žmones, kaip jie reaguoja ir kiek jų yra.
Apskritai, mums kiekvienas koncertas vis kitoje šalyje yra iššūkis. Žmonės prieš koncertą turi daug vilčių, tad mes jaučiamės įpareigoti jas pateisinti. Jausmas – tarsi visada būtum mūšyje. Niekada nėra lengva.
Bet kokiu atveju, labai gera girdėti, kad Lietuvoje yra žmonių, kuriems patinka tai, ką darome ir kurie mūsų laukia. Mes irgi jų laukiame.
HIM visada buvo siejami su gotų subkultūra. Bet kur dabar gotai? Atrodo, kad visi jauni madingi žmonės – arba hipsteriai, arba hiphoperiai. Ar dar liko mąslių merginų ir vaikinų juodais plaukais ir dažytomis akimis?
Nepamirškim, kad dabar yra vasaros vidurys. Gotai išlįs, kai pasidarys šalčiau ir tamsiau...
Bet taip, suprantu, apie ką kalbi. Man atrodo, kad tai galima palyginti su roko muzika apskritai. Mados ateina ir išeina. Kas porą metų kas nors pasako, kad rokenrolas mirė. Bet tada atsiranda grupė, kaip „Nirvana“ ar bet kas iš naujesnių, kurie tai paneigia ir parodo žmonėms kad vis dėlto rokas yra gyvas. Taip ir su gotais.
Gotikinė muzika yra roko muzikos dalis, šiek tiek tamsesnė jos pusė. Mums, Skandinavijos žmonėms, tokia muzika labai patinka. Bet tai yra todėl, kad mums apskritai patinka melancholiška muzika, ji mums atrodo graži. Daugeliui žmonių melancholiška muzika savaime atrodo gotiška. Aš ne visai su tuo sutinku. Manau, kad tai, ką galima girdėti mūsų muzikoje, yra tiesiog slaviška ar skandinaviška melancholija.
Su HIM groji jau 23 metus. Ką svarbiausio per tą laiką išmokai?
Miegas yra gyvybiškai svarbus. Jei nori būti grupėje ir tęsti tai taip ilgai, kaip tęsiame mes, turi būti sveikas. Tai nereiškia, kad kasdien reikia eiti į sporto klubą. Tiesiog nereikia švęsti iki 6 ryto, miegoti vieną valandą ir tada iškeliauti į kitą miestą. Aš taip darydavau labai daug metų. Bet tada kūnas pasakė: „Ne, ne, ne. Taip daugiau nebegalima.“
Viskas logiška – kai pradedi roko grupę, nuolatiniai vakarėliai yra būtini, ypač kai esi jaunas ir nuolat turi galimybę pamatyti vis naujus pasaulio miestus. Barai, restoranai, nauji žmonės... Tam tiesiog negali atsispirti. Nesuprask neteisingai – tas laikas buvo nuostabus. Bet dabar aš manau, kad geriausias dalykas yra tiesiog pailsėti.
Bet žinau, kad niekas taip vis tiek nedarys: turi elgtis šiek tiek kvailai, kitaip tiesiog negyventum savo gyvenimo pilnavertiškai.
Kiekvieną kartą, kai žmonės pradeda kalbėti apie HIM, atsiranda bent vienas balsas, sakantis, kad jūsų grupė yra labai nupopsinta, kad nesate „tikri rokeriai“ ir panašiai. Tokios kalbos jus lydėjo visą karjerą, tebelydi iki šiol. Kaip išmokote į jas nekreipti dėmesio?
Mums labai padėjo tai, kad esame iš šalies, kurioje galime turėti tokią grupę, kaip „Children of Bodom“ ar ką nors panašiai sunkaus topų pirmoje vietoje. Ir tuo pat metu turėti Madonną antroje. Nežinau kaip topai atrodo pas jus.
Pas mus pirmauja tradicinė pop ir šokių muzika – Rihanna, David Guetta ir panaši.
Pas mus tokia muzika irgi labai populiari, bet atsiranda išimčių iš sunkiosios muzikos. Be to, yra nemažai radijo stočių skirtų tik roko muzikai. Tad Suomijoje niekas į mus niekada nežiūrėjo kaip į per daug „popsiškus“, nes čia daugybė sunkiosios muzikos grupių yra populiarios. Mums atsidurti pirmoje topo vietoje atrodė normalus, siektinas dalykas. Galų gale, pop reiškia „populiarus“. Reiškia, kad žmonėms tai patinka. Būtent tai „pop“ reiškia ir man.
Tiesą sakant, niekada per daug nemąsčiau apie šiuos dalykus – man tai atrodo kaip laiko švaistymas. Mes tiesiog kuriame muziką ir stengiamės, kad ji patiktų mums patiems. Jeigu patinka – tuomet parodome ją publikai, tikėdamiesi, kad patiks ir jiems. Negalime nuspręsti ar tai, ką žmonėms parodysime, taps populiaru – tai nusprendžia patys žmonės. Visada jaučiamės, it žaisdami rusišką ruletę. Suomišką ruletę, jei teisingiau, cha.
Po šitiek metų muzikoje – kas jus motyvuoja vėl eiti į sceną ir koncertuoti? Juk turbūt labai lengva nuo visko pavargti. Juolab kad atrodote, jog viską muzikoje jau esate pasiekę.
Geras klausimas. Kai kurioms grupėms tai tikrai nusibosta, bet kai kurios susitvarko puikiai ir groja toliau. Mes visi susidraugavome, kai mums buvo gal 9 ar 10 metų. Praleidome praktiškai visą savo gyvenimą kartu. Esame draugai, mums patinka kartu keliauti ir būti scenoje. Šis ryšys įkvepia judėti į priekį. Taip pat stengiamės nekartoti savęs – šiek tiek pakeičiame dainų sąrašą, kurį grojame koncertuose, perkuriame kai kurias dainas, kad skambėtų naujai. Žinoma, stengiamės iš jų neišrauti širdies, jei taip galima pasakyti.
Tad mums visa tai niekada nebuvo problema. Atsakymas, kurį pateiktų ir dauguma kitų muzikantų – groti muziką nėra varginantis ar nuobodus užsiėmimas. Bet kelionės kartais gali būti tokiu. Ypač jei turi sukūręs šeimą, kurią nuolat reikia palikti. Aš neturiu savo šeimos – tiesa, turiu merginą. Bet kai kurie grupės vaikinai turi vaikų. Jie negali matyti, kaip jų vaikai auga. Bet kita vertus, tėtis turi daryti tai, ką turi daryti.
Ar tai reiškia, kad būsite scenoje ir būdami 60-ies?
Neįsivaizduoju! Ir man šis nežinojimas patinka. Šiek tiek nežinomybės yra gerai. Net nežinau, kada mes įrašinėsime naują albumą. Nežinau, ar „Karklė“ mums nebus paskutinis festivalis. Kai kuri ir atlieki muziką, turi būti smagu tai daryti. Jei vieną dieną visi atsikelsime ir suprasime, kad mums nebesmagu – tada nebetęsime. Mes neturime jokių didelių planų. Žinome, ką darysime iki metų pabaigos, bet ne daugiau.
Apskritai muzikoje viskas matuojama albumų ciklais, užtrunkančiais 2-3 metus. Per tą laiką albumą reikia įrašyti, išleisti ir pristatyti koncertuose. Tad mes dabar esame mūsų naujausio albumo „Tears on Tape“ cikle.
Reikia tikėtis, kad jis nebus paskutinis. Ačiū už pokalbį! Lauksiu jūsų Karklėje.
Taip! Bus gerai.
