Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Su­nai­ki­no 60 viš­čiu­kų

Su­nai­ki­no 60 viš­čiu­kų

REKLAMA

„Ne­pa­ti­kė­si­te, bet žiur­kė ap­si­gy­ve­no net var­nė­nams skir­ta­me in­ki­le. Ke­lias sa­vai­tes ne­si­nau­do­jau au­to­mo­bi­liu, jos prie va­rik­lio liz­dą su­si­su­ko. Per­nai viš­čiu­kus iš­pjo­vė, į triu­šiu­kus kė­si­no­si. Tik­rai prieš ko­kias ne­gan­das jų tiek pri­vi­so ir jos to­kios ar­šios. Jau ir pe­lės tur­būt su žiur­kė­mis su­si­kryž­mi­no, kad dvi­gu­bai di­des­nės. Anks­čiau, kai dar žmo­na gy­va bu­vo, bū­da­vo, pe­les iš na­mų iš­vy­da­vo į ur­ve­lius kiš­da­ma džio­vin­tų ra­mu­nė­lių, svo­gū­nų ar čes­na­kų. Pa­smul­kin­da­vo kam­ba­ry­je au­gu­sio ma­rių svo­gū­no. Pe­lės ypač ne­pa­kęs­da­vo ben­zi­no ir ži­ba­lo kva­po. Veiks­min­ga bu­vo ma­sė iš mil­tų, cuk­raus ir ce­men­to. Da­bar jos svo­gū­nus ap­grau­žia, čes­na­kus apė­da, o bu­ro­kai, ko­pūs­tai la­biau­siai nu­ken­čia“, – guo­dė­si se­no­je so­dy­bo­je gy­ve­nan­tis naš­lys Juo­zas.

REKLAMA

Ne­įti­kė­ti­ną is­to­ri­ją pa­pa­sa­ko­jo vie­na ne­mu­nai­tiš­kė. Ji nu­si­pir­ko še­šias­de­šimt mė­si­nių viš­čiu­kų, par­da­vė­jas dar vie­ną ma­ga­ry­čių da­vė. Mo­te­ris, kaip ir pri­de­ra, juos po spe­cia­lio­mis lem­po­mis nak­čiai pa­li­ko. Ry­te ra­do tik vie­ną gy­vą ir ke­lis kū­ne­lius, – vi­sa žiur­kės bu­vo iš­si­ne­šio­ju­sios.

REKLAMA
REKLAMA

„Jų tiek pri­si­vei­sę bu­vo, kad nak­tį už­žie­bus ži­bu­rį de­šim­ti­mis nuo kie­mo spruk­da­vo. Pir­ko­me ir da­bar per­ka­me po ke­le­tą pa­kuo­čių nu­odų. Nuo­lat bū­ti­na nai­kin­ti. Ypač rei­kia va­sar­na­miuo­se vi­sur pri­kai­šio­ti nu­odų, kai juos žie­mai pa­lie­ki be gy­vas­ties. Grau­ži­kai, kai jiems nie­kas ne­su­truk­do, pri­da­ro dau­giau ža­los ne­gu gam­tos sti­chi­ja“, – pa­ta­ria pa­šne­ko­vė.

Pa­sak šių gy­vū­nų ži­no­vų, žiur­kės min­ta vis­kuo, bet pir­me­ny­bę tei­kia švie­žiai mė­sai, žu­viai, pa­tin­ka ku­ku­rū­zai, avi­žos, ge­ria paukš­čių kiau­ši­nius.

Kro­kia­lau­kiš­kė Ire­na žiur­kes ir pe­les nai­ki­na sa­vo at­ras­tu bū­du. Į kuo di­des­nį stik­lai­nį įpi­la grau­ži­kų mėgs­ta­mo alie­jaus, įme­ta duo­nos džiū­vė­sių ir stik­lai­nį įtvir­ti­na taip, kad ne­ju­dė­tų. Įtvir­ti­ni­mais grau­ži­kai pa­sie­kia ska­nės­tus, įkrin­ta į stik­lai­nius, bet iš­lip­ti ne­ga­li.

REKLAMA
REKLAMA

Pla­ti­na mir­ti­nas li­gas, o pa­čios ne­ser­ga

Aly­taus pro­fi­lak­ti­nės dez­in­fek­ci­jos sto­ties di­rek­to­rė Li­na Čei­ku­vie­nė sa­ko, kad pa­grin­di­nės jų tei­kia­mų pa­slau­gų už­sa­ko­vės yra įmo­nės ir įstai­gos. Gy­ven­to­jams įvai­rių ko­vos su ken­kė­jais prie­mo­nių pa­ta­ria įsi­gy­ti ve­te­ri­na­ri­jos vais­ti­nė­se. Nu­si­pir­ku­sie­ji nu­odų, jos pa­ste­bė­ji­mu, tu­ri ati­džiai per­skai­ty­ti in­struk­ci­ją, ko­kio kie­kio rei­kia žiur­kėms. Pa­pras­tai jos mėgs­ta laks­ty­ti bū­riais, tad ma­žo kie­kio ne­pa­kaks. Rei­kia kas 3–4 die­nas pa­kar­to­ti. Kad pa­sta­te at­si­ra­do grau­ži­kų, daž­niau­siai iš­duo­da pa­lik­tos iš­ma­tos.

„Kas pen­ke­ri me­tai pa­ste­bi­ma ypač pa­gau­sė­ju­si žiur­kių po­pu­lia­ci­ja. Dau­giau­sia tai įvyks­ta po lie­tin­ges­nių va­sa­rų, ru­dens. Šie­met lie­taus už­te­ko. Žiur­kės ieš­ko įė­ji­mo į pa­sta­tus, pra­len­da pro dvie­jų cen­tų sker­smens sky­lu­tę. Svar­biau­sia ži­no­ti, kad šie pa­da­rai pla­ti­na mir­ti­nas li­gas, o pa­tys jo­mis ne­ser­ga. Ka­na­dos moks­li­nin­kai iš­ty­rė, kad jos per­ne­ša ŽIV. Pe­lės ir žiur­kės yra pro­tin­gi pa­da­rai. Nu­sta­ty­ta, kad pe­lės, ra­du­sios nu­odų, daž­nai juos ap­ka­ko­ja, ap­siu­sio­ja, taip per­spė­ja ki­tas gen­tai­nes. Žiur­kės – ra­gau­to­jos. Už­ti­ku­sios įtar­ti­no mais­to, vie­na ki­ta pa­ra­gau­ja, o šei­ma ra­gi­na­ma už­kąs­ti tik įsi­ti­ki­nus sau­gu­mu. Be tik­ro mais­to žiur­kės ga­li iš­gy­ven­ti iki me­tų ės­da­mos ce­men­tą, plas­ti­ką“, – pa­sa­ko­ja L. Čei­ku­vie­nė.

REKLAMA
REKLAMA

Nau­do­jan­tie­siems spąs­tus ji siū­lo šo­ko­la­do jau­ką, ku­rio ne­at­si­sa­ko net ir gud­riau­sios pe­lės. Spe­cia­lis­tė pa­ta­ria bū­ti ati­des­niems per­kant pa­dė­vė­tus daik­tus, elek­tros prie­tai­sus. Pa­si­tai­ko, kad su daik­tais įsi­gy­ja­ma ta­ra­ko­nų, bla­kių, blu­sų. Pa­si­ro­do, šio gė­rio ne­įma­no­ma iš­nai­kin­ti net ir pa­sie­kus ci­vi­li­za­ci­jos aukš­tu­mas.

Kai pa­tiems ne­pa­vyks­ta iš­nai­kin­ti grau­ži­kų, ga­li­ma pa­si­kvies­ti pri­va­čių fir­mų spe­cia­lis­tus iš did­mies­čių. Vie­nos jų va­do­vas tei­gė, kad nau­do­ja stip­res­nio po­vei­kio nuo­dus, ku­rie pri­va­tiems as­me­nims ne­par­duo­da­mi, to­dėl pa­slau­ga yra veiks­min­ga. Bet ne­pi­gi. Nuo­sa­va­me na­me spe­cia­lis­tai grau­ži­kus iš­nai­ki­na per mė­ne­sį, so­dy­bos te­ri­to­ri­jo­je tai pa­da­ry­ti pa­vyks­ta per pus­me­tį. Pa­sta­tų iš­va­ly­mo kai­na – apie 300 li­tų, so­dy­bos – per 600 li­tų.

REKLAMA
REKLAMA

Ge­riau­sias gau­dy­to­jas – ka­ti­nas

Kad ko­vo­ti su grau­ži­kais ne­leng­va, ti­ki­no ir ki­ti pa­šne­ko­vai. Ypač žiur­kės yra pro­tin­gos, be ga­lo ga­jos, leng­vai pri­si­tai­ko prie ap­lin­kos. Jų dan­tys to­kie tvir­ti bei ašt­rūs, kad pra­grau­žia net ply­tas ir švi­no vamz­džius.

„Nu­spren­dus nai­kin­ti žiur­kes spąs­tais, pra­džio­je rei­kia iš­dė­lio­ti juos su jau­ku, bet ne­už­tai­sy­tus, kad žiur­kės įpras­tų lan­ky­tis. Po 5–7 die­nų ga­li­ma ir pa­spęs­ti. Tuo­met ne­pa­gei­dau­ja­mus įna­mius pa­vyks iš­gau­dy­ti grei­čiau. Su­gau­tą­sias rei­kia steng­tis iš­im­ti kuo sku­biau, kad li­ku­sios ne­įtar­tų blo­go“, – mo­ko ži­no­vai.

Aly­taus ap­skri­ties vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos va­do­vo Ro­mo Čer­niaus tei­gi­mu, šiuo me­tu vyks­ta ru­de­ni­nė grau­ži­kų mig­ra­ci­ja, iš lau­kų jie trau­kia į pa­sta­tus, tad la­biau pa­ste­bi­mi. Jis pa­ta­ria steng­tis jų ne­įsi­leis­ti į pa­sta­tus, nes iš­krapš­ty­ti sun­ku. Lau­ke sta­ty­ti gau­dyk­les, dė­ti nu­odų, keis­ti juos, kad bū­tų efek­tas. Jei bus ga­na ge­ros są­ly­gos, grau­ži­kai ir žie­mą dau­gin­sis.

REKLAMA
REKLAMA

Ne vie­nas pa­šne­ko­vas tvir­ti­no, kad ge­riau­sias gau­dy­to­jas yra ka­ti­nas. Net la­biau­siai nu­šer­tas au­gin­ti­nis su pa­si­ten­ki­ni­mu pjau­na vi­sa, kas ju­da. Ne vie­nam, iš­leis­tas trum­pam pa­si­ga­ny­ti į lau­ką, jis par­tem­pė kru­vi­ną žiur­kę, nors pats li­ko šva­rus.

Ar Aly­taus re­gio­no ūki­nin­kų grū­di­nin­kų tur­tą la­bai nai­ki­na žiur­kės, klau­sia­me jų va­do­vo Ro­mo Kis­le­ra­vi­čiaus: „Šie­met jau­čia­mas grau­ži­kų skai­čiaus pa­di­dė­ji­mas. Ma­no­me, kad taip yra dėl to, jog per­nai bu­vo il­gas ru­duo, grau­ži­kai at­si­ve­dė dviem va­do­mis dau­giau ne­gu įpras­tais me­tais. Liau­diš­ko­mis prie­mo­nė­mis jų ne­iš­nai­kin­si­me, la­bai efek­tin­gų nu­odų ga­li­me nu­si­pirk­ti ve­te­ri­na­ri­jos vais­ti­nė­se. Bet svar­biau­sia ap­sau­ga – hi­gie­na ir pa­tal­pų san­da­ri­ni­mas.“

REKLAMA
REKLAMA

Jo ma­ny­mu, į gam­tos rit­mą rei­kia ma­žiau kiš­tis ir jį re­gu­liuo­ti. Štai prieš ket­ve­rius me­tus džiū­vo ąžuo­lai, o šie­met pa­ste­bė­ta, kad la­bai gau­siai jų pri­dy­go. Ir grau­ži­kų su­ma­žins li­gos ar ki­tos gam­tos siųs­tos ne­gan­dos.

Grau­ži­kams pa­tin­ka ir dau­gia­bu­čiuo­se

Žiur­kės – daž­nos vieš­nios ir dau­gia­bu­čiuo­se na­muo­se. Gy­ven­to­jai sa­ko – nors ir ne­įti­kė­ti­na, bet jų pa­ste­bi ir klo­ze­tuo­se, net penk­ta­me aukš­te.

„Duk­ra ne vie­ną kar­tą bu­vo sa­kiu­si, kad iš klo­ze­to van­dens į ją vis žiū­ri dvi aku­tės. Ma­nė­me, fan­ta­zuo­ja. Bet vie­ną kar­tą žiur­kę ap­ti­ko ir vy­ras. Da­bar iš­ei­da­mi iš tu­a­le­to ne tik dang­tį už­den­gia­me, bet ir svar­me­nį už­de­da­me“, – pa­sa­ko­jo jau­na mo­te­ris.

REKLAMA
REKLAMA

Jau­ni­mo gat­vės gy­ven­to­ja Onu­tė šią va­sa­rą pra­lei­do pas duk­rą An­gli­jo­je. „Su­grį­žu­si na­mo nu­sku­bė­jau į par­duo­tu­vę nu­si­pirk­ti sal­dai­nių. Par­ėju­si pa­dė­jau jas vir­tu­vė­je ant kė­dės ir nu­ė­jau į kam­ba­rį per­si­reng­ti. Gir­džiu, kaž­kas gar­siai krebž­da. Pa­ma­niau, kad at­ėjo kai­my­nė, ku­ri pri­žiū­rė­jo na­mus man iš­vy­kus. Šau­kiu. Ne­at­si­lie­pia. Žiū­riu, ogi žiur­kė ma­no sal­dai­nius jau nu­si­trau­ku­si tem­pia. Pa­si­ro­do, ji pra­grau­žė per­dan­gos plas­ti­ką ir taip per tu­a­le­tą pa­te­ko į na­mus. Ka­ra­lia­vo vir­tu­vė­je, ko­ri­do­riu­je ir tu­a­le­te, su­si­su­ko liz­dą, vai­kų at­si­ve­dė.

Ge­rai nu­odų už­da­viau. Ra­dau nu­dvė­su­sią, ma­tyt, su vai­kų jau nu­grauž­ta gal­va. Nu­odų už­ėdu­si ma­ma tur­būt nu­gai­šo pir­ma, o sep­ty­ni žiur­kiu­kai – vė­liau. Ne­tu­rė­da­mi ko ės­ti, jie grau­žė mo­ti­nos la­vo­ną. Te­ko daug daik­tų iš­mes­ti, nes įsi­bro­vė­lė ypač šei­mi­nin­ka­vo du­ji­nė­je vi­ryk­lė­je. Da­bar da­rau re­mon­tą, o kai­my­nai juo­kau­ja, kad žiur­kės pri­ver­tė. Taip, la­bai šlykš­tūs pa­da­rai“, – pa­sa­ko­jo ant­ra­me aukš­te gy­ve­nan­ti Onu­tė.

REKLAMA
REKLAMA

Žiur­kės yra la­bai vis­lūs grau­ži­kai, per me­tus su­lau­kian­tys iki 3 va­dų, kiek­vie­no­je po 6–12 jau­nik­lių. Jie su­bręs­ta per 5–6 sa­vai­tes. Žiur­kės ak­ty­vios su­te­mo­je ir nak­tį. Pa­ti­nai yra ag­re­sy­ves­ni, ga­li įkas­ti be jo­kio per­spė­ji­mo. Šie grau­ži­kai gy­ve­na iki 3–4 me­tų. Pa­ti­nai sve­ria iki 800 gra­mų, pa­te­lės – per­pus ma­žes­nės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų