Geriausia metų Lietuvos aktore nominuota Severija Bielskytė: vaidinti filme buvo tarsi terapija

Šiemet vykstantis 21-asis „Kino pavasaris“, kaip ir kasmet, pristato ne tik kruopščiai atrinktus ir tarptautinio pripažinimo sulaukusius užsienio filmus, tačiau ir Lietuvos kino naujienas. Besidžiaugdami nepaliaujamai augančiu lietuviško kino populiarumu, „Kino pavasario“ organizatoriai žiūrovus ir šiemet kvietė rinkti „Geriausią metų Lietuvos kino aktorių ir aktorę“. Viena iš nominančių – Severija Bielskytė, sukūrusi pagrindinį vaidmenį trumpametražiame filme „Namo“ (rež. Gabrielė Urbonavičiūtė).

150

Su jaunąja aktore „Kino pavasaryje“ kalbamės apie svajones, tikslus bei netikėtą vaidybos ir sociologijos ryšį.

(150 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Atidarytas 21-asis Kino pavasaris

Teko dirbti su Lietuvos režisieriais. Ar turite svajonę nusifilmuoti kurio nors užsienio kino kūrėjo filme?

Matyt, asmeninė svajonė būtų dirbti su Larsu Von Trieru, kurio filmai man be galo patinka. Be to, jis rašo labai stiprias roles moterims. Kitas man labai patinkantis režisierius – Wesas Andersonas, kurio filmai yra labai žanriniai, o kartu ir smagūs. Tai būtų labai įdomi patirtis. Be to, yra toks režisierius Denis Villeneuve. Jo filmas „Moteris, kuri dainuoja“ („Incendies“), prieš keletą metų matytas „Kino pavasaryje“, išliko atmintyje ir iki šiol yra vienas mėgstamiausių. Iš lietuvių režisierių man labai patinka Igno Miškinio filmai. Taip pat būtų nuostabu padirbėti su Kristina Buožyte. Ir toliau norėčiau bendradarbiauti su Marija Kavtaradze – jauna režisiere, kuri yra labai talentinga ir gali daug duoti Lietuvos kinui, bei Gabriele Urbonaite. Nes vis dėlto tikiu moterimis kine!

REKLAMA

Šiuo metu studijuojate užsienyje. Esate sakiusi, kad suprantate savo herojės būseną, kuomet, kaip ir filme „Namo“, po ilgo laiko grįžtama į savo šalį. Koks tai jausmas? Ar savo ateitį siejate su Lietuva ir Lietuvos kino industrija?

Kiekvieną kartą, kai grįžtu į Lietuvą, apima šiek tiek keistas jausmas – tai turėtų būti namai, tačiau nesijauti visiškai kaip namuose. Atsiranda kažkoks pasimetimas ar net švelnus nusivylimas. Ilgiesi ar kažko tikiesi, o po to grįžti ir viskas yra truputėlį keista, svetima, lyg ir pažįstama, tačiau lyg ir susvetimėję... Nepaisant to jausmo, man norėtųsi ir toliau dirbti Lietuvoje. Man patinka Lietuvos kinas bei žmonės, kurie čia dirba.

Esate trumpametražių filmų aktorė, kuri vaidina tiek komedijose, kaip „Pasakyk, kad neskaudės“, tiek dramose. Kaip manote, kuo skiriasi vaidmens perteikimas skirtingo žanro, metro filmuose?

Nevaidinau pilnametražiame filme, todėl galiu tik spėlioti. Manau, kad tuomet personažas ilgiau vystosi, praeina ilgesnį emocinio kitimo kelią. Kuriant vaidmenį pilnametražiame filme, sunkiau išlaikyti ir personažo vientisumą, ir kitimą vienu metu. Trumpame metre norisi pasakyti daugiau per trumpesnį laiką. Todėl scenos tampa truputėlį svarbesnės. Kalbant apie žanrą, man asmeniškai lengviau vaidinti dramose. Nėra taip paprasta prajuokinti žmones, kadangi iš tiesų tai geriausiai pavyksta tuomet, kai net pats nesitiki, kad bus juokinga. Tikrai ne kiekvienam pavyksta būti šmaikščiam.

Ką reiškia būti nominuotai geriausios aktorės kategorijoje šalia tokių aktorių, kaip Juozas Budraitis? Galbūt kažkuris kitas vaidmuo jums yra svarbesnis, tačiau nebuvo nominuotas jokiam apdovanojimui?

Tai yra didžiulė garbė. Tikriausiai vis dar negaliu patikėti, kad taip įvyko. Esu truputėlį apstulbusi – tai didžiulis įvertinimas. Manau, kad tai svarbiausias mano vaidmuo. Tačiau buvo sunkesnių vaidmenų, pavyzdžiui, „Pasakyk, kad neskaudės“. Visgi, esu patenkinta. Jaučiu, kad vaidindama kituose filmuose ir kitus vaidmenis užaugau, o mano vaidyba pasidarė brandesnė.

REKLAMA

Šiemet „Oskarą“ už geriausią vaidmenį gavusi aktorė Brie Larson, kuri suvaidino pagrobtą ir pašiūrėje laikomą merginą, prieš filmavimą visą mėnesį buvo užsidariusi namie, siekdama geriau suprasti savo vaidmenį ir savo heroję. Ar turite savų būdų, kaip įsijausti į vaidmenį?

Sakyčiau, kad filmas „Namo“ yra gana liūdnas ir dėl to jis buvo tarsi asmeninė kelionė. Teko tyrinėti situaciją, kuri truputėlį panaši į mano. Vaidinti filme buvo liūdna, bet kartu tai lyg savotiška terapija. Prieš kiekvieną filmą darau pasiruošimą. Tarkime, aiškiai išsirašau personažo priešistorę, išsianalizuoju kiekvieną filmo sceną, santykius tarp savo ir kitų personažų, kurie galbūt net ir nebus rodomi ar paaiškinti filme. Kartais išsirašau vidinius personažo monologus. Iš savo studijų grįžau likus vos kelioms dienoms prieš šio filmo filmavimą. Tai buvo pirmas kartas po išsikraustymo iš namų. Buvo labai įdomu, todėl kiekvieną akimirką, kuri buvo artima situacijoms filme, bandžiau užfiksuoti, užlaikyti, įsidėmėti ir po to prisiminti bei paleisti emocijas į filmavimo aikštelę.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų