Šioje rubrikoje - apie tai, kas rūpėjo dailiajai lyčiai, kai nebuvo televizijos, manekenių kulto, soliariumų ir kremų kiekvienai kūno daliai. 1927-aisiais žurnalo „Moteris“ pasiūlyta nauja iniciatyva - skyrelis „Vyrų žodis moterims“ - nepraslydo pro skaitytojų akis ir jau netrukus leidinio puslapiuose pasipylė emocingos stipriosios lyties tirados ir filosofiniai išvedžiojimai.
„Pradedame naują skyrių „Vyrų žodis moterims.“ Redakcija neimdama atsakomybės už šio skyriaus turinį jame duos galimybės vyrams laisvai pareikšti moterims tą, ką jie ras reikalingu“, - eksperimentinę rubriką pristatė redakcija.
Reakcijos ilgai laukti nereikėjo - skaitytojai rašė noriai ir plačiai. Be įžvalgų apie kokybinius reikalavimus žmonai, daugiausia ginčytasi apie madas - ne veltui sakoma, kad vyrai myli akimis... Analitikai kapstė giliai - iškirpčių gylį ir kitokius patrauklumo atributus gretino su lygių abiejų lyčių teisių siekiu, sodžių pramonės bei kultūrinio paveldo nykimu ir kitais socioekonominiais faktoriais.
„Plikosios“ mados ir moterų teisės
„Mūsų Lietuva savo klimatu negali būti priskirta prie tų laimingų šalių, kur žmonėms nereikia rūbais (žinoma ir madomis!) rūpintis, pas mus neauga plačialapiai augalai, kaip rojuje kad buvo, ir savo nuogybės mes lapais negalime pridengti. Gerų rūbų yra du uždaviniai: kūną šildyti, neleisti jį staiga atvėsti ir nekliudyti laisvai orui prie odos prieiti.
Kuriems galams mes spielčiuojamės įvairiomis kietomis apykaklėmis, krūtinėmis, rankovgaliais, katiliukais ir kitais galais? Yra dagi tokių išsigimėlių, kurie ponias pasekę korsetus nešioja!.. Turbūt tik tam, kad savo lyg drebučiu sužlegusį gyvenimo nuvalkiotą kūną palaikyti prideramame tiesume, - karščiavosi utilitarinio požiūrio į garderobą šalininkas. - Šių dienų Paryžiaus bulvarų ir tūlų kvartalų madas besekant mūsų gražioji lytis kiton priešingybėn metėsi: šiandie nereik joms jokių apykaklių, nes, tiesą pasakius, bliuzkutės baigiasi toli gražu ne tik smakro, bet ir kaklo nesiekdamos: gerai jei jos uždengia gražiausią ir svarbiausią moteriškumo pažyminį; apie rankovių galus negali būti nė kalbos, nes rankovių visai nėra...“
Dorovės sergėtojai ragino atsisakyti koketiškumo vertybių puoselėjimo vardan: „Doros sumenkėjimas auga sparčiai. Lietuvės moters, nepasiduokit. Raukit piktui šaknis! O tarpe tų šaknų yra ir dabartiniai moterų apsirengimai. Bet moterys teisinasi - ir higieniškumas, ir praktiškumas, ir lengvumas, ir ant galo „kad taip vyrams patinka“ - viskas jųjų naudai! Neduokit įrankio į rankas tiems, kurie į moterį žiūri, kaipo į žemesnį sutvėrimą, į žaislą, į savo vergę.“
„Vienas iš kairiosios tribūnos rašytojų kažin kaip supynė „plikąsias“ madas su moterų lygiomis teisėmis, - replikavo kitas. - Ten lyg išėjo, kad gavusios Lietuvoje lygias su vyrais teises moterys jas panaudojo didelėms dekoltė įvest, del ko išmetinėja moterims jų siekimą lygių teisių. Čia gal išeit nesusipratimas. Aš pastebėjau, kad labai dekoltuotos moterys vaikščioja tik į balius, o į balius vaikščioja Lietuvoje iš viso vienas kitas tūkstantis moterų. Tas visas milijonas su viršu Lietuvos moterų, kurs rastas surašinėjant žmones, nei matyte balinių rūbų nėra matęs.“
Už Lietuvą - madų diktatorę
„Prisipažinsiu gerbiamoms skaitytojoms, kad aš esu didelis madų (ypač moterų) mėgėjas, - pirma įsiteikti skaitytojoms, o paskui jau jas paprotinti mėgino kitas autorius. - Turbūt nedaug ponių ir panelių rasis, kurios stropiau už mane sektų madų žurnalus, visokius žurnalus - vokiečių, francūzų, anglų ir kitus. Bet aš nepatenkintas dabartinių madų krypčia, pirmiausia, kad mūsų lietuvaitės taip nekritiškai, aklai jas seka.
Juk šituo būdu mes pataikaudami, vergaudami svetimai, Paryžiaus ar Berlyno bulvaruose gimusiai madai, netenkame savo tautinio veido. Čia jau reiktų, kad kuri nors kompetentinga Lietuvos meno organizacija imtųsi darbo ir tartų savo žodį, kad nustatytų galimai prastą, patogią, pigią, lietuvišką, gražią, sveiką madą, kuria sužavėti dargi svetimšaliai imtų sekti.“
Autorius netruko įgyti bendraminčių. „Lietuvos moterys senovėje, būdamos madose visai savaimingos, sukrovė mums didelį kultūrinį turtą puikiausių prijuosčių, juostų ir kitokių audinių raštų pavidale. Tas buvo originališkai, bent savistoviai kuriama, todėl turi nenykstamą kultūrinę vertę. O mūsų laikų Lietuvos moterų puošmenys yra tik geresnis ar blogesnis pamėgdžiojimas Paryžiaus, Vienos ar Berlyno madų ir, žinoma, jose negalima įžiūrėt kokios nors kultūriškai vertingos kūrybos.
Tuo būdu mūsų ponių visi didieji gabumai nueina niekais. Kitos kartos negalės didžiuotis jų kūriniais, kaip mes dabar kad didžiuojamės mūsų senovės audinių raštais.
Trys meilės banginiai
Nuslūgus diskusijoms apie madą, atsirado vietos ir nuosekliems protavimams - pavyzdžiui, geros žmonos kriterijų aptarimui. Deja, platesnės diskusijos ši tema, atrodo, neįžiebė. Galimas daiktas, kad skaitytojų tylėjimas reiškė pritarimą vieno autoriaus išsakytoms principinėms nuostatoms renkantis gyvenimo partnerę.
„Kartą moteriškųjų paklaustas, kokios aš norėčiau žmonos, atsakiau suvalkietišku posakiu - noriu, kad ji būtų daili, meili ir nebaili“, - dėstė jis.
„Gražumas, grožis yra geras privalumas kiekvieno žmogaus, o ypač paskutinio Dievo tvarinio moteriškės. Ji privalo būti graži norėdama turėti pasisekimo draugijoje, visuomenėje ir gyvenime. Bet gražumas, sakysite, yra Dievo dovana, ir nieko čia negalima padaryti. Juk nekaip žiūrima į tas moteris, kurios gražinasi, dažo, tepa veidą, raito plaukus, lekieruoja nagus ir t. t. Gražumas problematiškas (sprendžiamas) klausimas, čia vienam vienas, kitam kitas daiktas gražus, tai daugiau, skonio dalykas“, - prigimtinių duomenų ir „pudro“ santykio nesureikšmino autorius.
Meilumas, jo nuomone, taip pat esąs skonio reikalas, tačiau vienintelis neskatintinas dalykas - tą meilumą vaidinti.
„Pasisakyti, kad aš esu meili, nieko nereiškia - visi pastebi, kas meilus. Per didelis plepumas, ūkčiojimai ir aikčiojimai - dažnai nepakenčiamas dalykas, o „mėtymas“ malonių žvilgsnių ir kitokie būdai „meilumui“ pareikšti daugiau, negu nepakenčiama. Jeigu nepatinka patarškos, tai niūros irgi mažai garbintojų turi“, - balanso skatino ieškoti autorius.
Drąsa, vyriškio nuomone, neturi būti painiojama su ekstravagantiškumu. „Prieš porą mėnesių bijotasi mažiausio vabalėlio, o dabar matome, kad labai daugelis savo drąsą demonstruoja didelį dirbtinį vorą apikaklėn ar prie didžiulio dekoltė pasitupdę. Aš kalbėsiu ne apie šitos rūšies baimę.
Valerija LEBEDEVA
