Prieš porą savaičių nuskambėjo paskutiniai tarptautinio Beatričės Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkurso baigiamojo koncerto akordai, nurimo apdovanojimų jaudulys, o „Grand Prix“ ir trečiosios premijos laimėtojus bei diplomantą, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistus Mindaugą Zimkų, Giedrių Prunskų ir Eugenijų Chrebtovą gyvenimas vėl įstūmė į kasdienį koncertų ir spektaklių maratoną.
Dabar, kai konkurso pamokos jau išmoktos, didžiausią apdovanojimą profesionalų grupėje pelnęs Kauno muzikinio teatro solistas, tenoras Mindaugas Zimkus neslepia, kad konkurso laimėjimas - ne momentinė atsakomybė, o įsipareigojimas nuolat būti pačios geriausios formos ir scenoje demonstruoti aukščiausio lygio meistriškumą. „Kadangi teatro vadovybė skatina solistų siekį tobulėti, o kartu ir garsinti teatro vardą, negalėjau praleisti retos galimybės pabandyti laimę, juolab, kad mano metų solistams konkursų durys jau beveik užvertos – kalbėjo dainininkas, labai mėgstantis ir dažnai dainuojantis kamerinę muziką.
Kita vertus, šis konkursas tik dar kartą įrodė, kad esu teisingame kelyje ir galiu toliau siekti tobulumo muzikavime, tapti vienu geriausiu kamerinės muzikos atlikėju šalyje, ir ne tik....- ambicijų neslėpė M. Zimkus, jokiu būdu nenuvertindamas ir teatro scenos, kurioje kaip dainininkas ir užaugo. „Teatre gal kiek lengviau tik todėl, kad spektaklyje gyveni personažo gyvenimą ir mažiau galvoji apie vokalinę techniką, o konkurso scenoje visuomet būni ne tik „nuogas“, bet dar ir narstomas po kaulelį. Negana to, vaidinti gali tik balsu, pasitelkęs visą vokalinį meistriškumą ir gebėjimą interpretuoti. Tačiau, kadangi teatras išmokė ir privertė būti labai geros vokalinės formos, lipant į konkurso sceną baimės kaip ir nebuvo“.
Kolegai paantrino ir trečiąją premiją konkurse laimėjęs teatro solistas Giedrius Prunskus. Kaip ir M. Zimkus, G. Prunskus neslėpė, jog nuolatinis buvimas teatro scenoje užgrūdina. „Spektaklio metu į sceną tenka lipti po keletą kartų. Ir ne tik - norėdamas pasiekti geriausio rezultato, turi susitapatinti su personažu, jį supančia aplinka, derintis prie kolegų, dekoracijų, sceninių kostiumų, šviesos. Visa ši sceninė patirtis labai padeda susimobilizuoti koncerto ar konkurso metu, kai scenoje prieš žiūrovą atsiduri vienas, be režisieriaus, dirigento, scenovaizdžio - įsitikinęs G.Prunskus, kuris lygiai taip pat nenorėjęs praleisti progos jau vien todėl, kad konkursai, kuriuose neribojamas dainininkų amžius nėra tokie jau dažni.
„Be to, konkursas tapo rimtu savęs ir savo veiklos patikrinimu bei gera psichologinių galių patikra – sakė dainininkas, neslėpdamas, kad pirmame ture jaudinosi tarsi pirmakursis: ta pati egzaminų salė, rūsti komisija. Tačiau trečiasis prizas iš dalies patenkino ambicijas ir dar labiau paskatino norą siekti tobulybės teatro scenoje „
Teatro vadovas Benjaminas Želvys, kalbėdamas apie ką tik pasibaigusį tarptautinį konkursą sutinka, kad šie laureatai teatre ne vieninteliai - daug teatro solistų dalyvauja įvairiuose projektuose, rengia koncertus....O ir kodėl gi ne? „Teatro menininkų koncertiniai maršrutai driekiasi ne tik Lietuvoje – daugelis jų dainuoja įvairiose Europos miestų koncertų, teatrų scenose. Sakau jiems: dalyvaukite, tik gerai atsirinkite kur. Jei artistas žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, matomas televizijos ekranuose, jis populiarina ir mūsų teatrą. Žinoma, ne visuomet lydi sėkmė, bet juk tai gyvenimas – pakilimai ir nuopuoliai. Ištisinės linijos nebūna.
Asta Mikelevičiūtė
