1990 metais psichiatras Thomas Wehras vykdė eksperimentą, kurio metu grupelė žmonių po 14 valandų per dieną visą mėnesį praleisdavo tamsoje.
Kol susireguliavo jų miego rimtas, praėjo nemažai laiko, tačiau ketvirtą bandymo savaitę jie jau buvo pripratę prie tam tikrų miegojimo laiko periodų. Iš pradžių jie miegodavo 4 valandas, paskui pabusdavo 1-2 valandoms ir galiausiai užmigdavo antram keturių valandų tarpsniui.
Šio tyrimo rezultatai nustebino daugelį miegą studijuojančių mokslininkų ir paskatino sudvejoti įprastiniu nepertraukiamo 8 valandų miego reikalingumu.
2001 metais „Virginia Tech“ universiteto Amerikoje istorikas Rogeris Ekirchas publikavo savo 16 metų tyrimų darbą, kuriame atskleidė, kad nuo neatmenamų laikų žmonės naktimis miegodavo po dvi atskiras fazes, kurios būdavo pertraukiamos vienos ar dviejų valandų budrumo laikotarpio.
Savo knygoje „At Day's Close: Night in Times Past“, išleistoje dar po keturių metų, istorikas, remdamasis daugiau nei 500 šaltinių, pradedant antikiniais raštais ir baigiant moderniosios literatūros bei medicinos knygų publikacijomis, aprašė segmentuoto miego formą.
Kaip ir T. Wehras, R. Ekirchas teigė, kad miego periodą sudaro dvi miegojimo fazės, su 1-2 valandų budrumo laikotarpių tarp jų.
Per budrumo laikotarpį žmonės būdavo ganėtinai aktyvūs: lankydavosi tualete, rūkė tabaką, eidavo pas kaimynus, skaitydavo, melsdavosi ar turėdavo lytinių santykių. Prancūzijos XVI a. gydytojų žinyne rašoma, kad poroms geriausia bandyti susilaukti vaiko ne po dienos darbų, bet po „pirmojo miego“, kai jie yra pailsėję ir turi daugiau jėgų.
Ekirch sako, kad toks miego dalijimas į du periodus, ėmė nykti jau XVII a. pabaigoje. Šis nykimas prasidėjo Europoje ir per du šimtmečius išplito į Vakarus. 1920-aisiais metais „pirmo“ ir „antro“ arba segmentuoto miego sąvoka visiškai išnyko.
Atsiradus gatvių apšvietimui ir visą parą dirbančioms kavinėms, žmonės vis mažiau laiko skirdavo poilsiui ir miegui. Istorikas Craigas Koslofsky savo knygoje „Vakaro Imperija“ (angl. Evening's Empire) rašė: „XVII a. nakties metas buvo siejamas su nusikaltėliais, girtuokliais ir prostitutėmis, tad užsibūti kažkur iki vėlumos buvo tiesiog gėdinga.“
1667 metais Paryžius tapo pirmuoju miestu, kuris panaudodamas žvakes patalpintas stiklinėse lempose, apšvietė gatves. Paryžiaus pėdomis pasekė kitas šiaurės Prancūzijoje esantis miestas Lilis, o po dviejų metų Amsterdamas. Tik pastarasis miestas gatvių apšvietimui jau naudojo žibalines lempas.
Per dešimtį metų daugiau nei 50 Europos miestų įvedė gatvės apšvietimą, tačiau Londonas, atsilikdamas nuo kitų didmiesčių, gatves apšvietė tik 1684 metais. Netrukus naktinis gyvenimas tapo populiarus ir netgi madingas, o gulėjimas lovoje buvo, tiesiog, laiko švaistymas.
1829 metais besikeičiantis požiūris į miegą buvo aptartas tarptautiniame medicinos žurnale. Gydytojai akcentavo segmentuoto miego svarbumą ir skatino tėvus ugdyti šį įpratimą savo vaikams. Jie tikino, kad dviejų fazių miego ritmą gali sutrikdyti nebent liga ar nelaimingas atsitikimas.
Šiandien dauguma žmonių prisitaikė prie naujo miegojimo būdo ir akcentuoja aštuonių valandų miego rėžimo svarbumą. R. Ekirchas teigia, kad nemiga ir prabudimai naktį yra ne kas kita, kaip natūralus žmogaus polinkis į segmentuotą miegą. Nemiga literatūroje paminėta XIX a. pab., tuo pačiu metu, kai sumenko segmentuoto miego svarbumas.
„Prabudimas naktį yra normali žmogaus fiziologijos dalis, - sako miego psichologas Greggas Jacobsas. - O įsitikinimas, kad turime be pertraukos miegoti 8 valandas per parą yra klaidingas ir netgi kenksmingas.“
Oksfordo biologinio laikrodžio mokslų profesorius Russelas Fosteris sako: „Dauguma mano pacientų pasakoja, kad atsikėlę naktį ima nerimauti arba panikuoti. Aš jiems paaiškinu, kad taip jų organizmas natūraliai prisitaikęs prie dvifazės miego formos. Nors dauguma gydytojų su manimi nesutiktų.“
Gydytojas Jacobsas teigia, kad budrumo laikotarpis tarp poilsio periodų anksčiau atliko labai svarbų vaidmenį žmogaus gebėjime natūraliai valdyti įtampą:
„Tai, kad šiandien dauguma žmonių kenčia nuo įtampos, depresijos, alkoholizmo ir kitų problemų yra anaiptol ne atsitiktinumas. Tai segmentuoto miego nebuvimo padariniai.“
Taigi, jei kurią naktį prabusite vidury nakties, prisiminkite kaip gyveno mūsų protėviai ir neskubėkite taip greitai užmigti.
