Šį kartą norėčiau pasiūlyti ne receptą, bet informacijos apmąstymams apie daržoves. Jau kelinta žiema mūsų parduotuvėse pardavinėjami artišokai - gražios ir egzotiškos daržovės, kurių, kaip teko girdėti, sugeba užsiauginti ir Lietuvos daržininkai.
Tačiau artišokai labai jautrūs šalčiui. Pagaliau artišokų sezonas jų natūralaus augimo kraštuose prasideda vasarį ir tęsiasi iki balandžio pabaigos. Lietuvoje tuo metu auga tik kambarinės gėlės… Beje, ar prisimenate Anderseno pasaką apie puikųjį pilies sodininką ir visuotinį susižavėjimą, kurį sukėlė jo sumanymas pamerkti artišoko žiedą vazoje?
Taip, taip, tai tas pats žiedas, kurio pumpuro paragauti ir mėgina jums pasiūlyti mūsų prekybininkai. Ar verta? Kažin. Bus labai brangu, o įspūdis klaidingas. Jei ragauti, tai ten, kur artišokai auga laisvai ir laimingai. Geriausia Italijoje. Kodėl ne Prancūzijoje? Juk iš prancūzų mes net šios daržovės pavadinimą perėmėme?
Galėčiau pateikti du argumentus. Vienas istorinis. Iš arabų kraštų atkeliavusius artišokus į europietišką virtuvę XV amžiuje įdiegė būtent italai (net itališkas artišoko pavadinimas carciofo kilo iš arabiško charsciof). Antras praktinis - prancūzišku būdu paruoštus artišokus sudėtinga valgyti (reikia laupyti po vieną žiedlapį, merkti į padažą ir elegantiškai nukrapščius minkštą dalį sumedėjusias liekanas krauti į dailią krūvelę lėkštėje), tad sunku laisvai mėgautis ypatingu jų skoniu. Be abejo, ir prancūzai, ir italai plačiai naudoja artišokus kaip priedą prie įvairių patiekalų.
Tačiau jei norite pajusti tikrą jų skonį, siūlyčiau paragauti artišokų romietiškai (carciofi alla romana) arba žydiškai (carciofi alla giudea). Pirmas būdas - tai nuvalyti artišokai, troškinti vandens ir aliejaus padaže, pagardintame druska, česnaku, citrina, petražolėmis ir mėta. Jie valgomi ir karšti, ir šalti, ir kaip atskiras patiekalas, ir kaip garnyras prie mėsos arba žuvies. Skonis išties nuostabus. Šiuo būdu paprastai ruošiami vadinamieji romietiški artišokai. Iš visų Italijoje auginamų veislių jie išsiskiria dydžiu bei mėsingumu, būna beveik apskriti, pilkai žalsvi, pusapvaliais žiedlapiais.
Kam ši informacija? Todėl, kad dar auginami pailgi artišokai su pusapvaliais žiedlapiais, artišokai, kurių žiedlapiai nusmailėja, o kai kurių veislių net užsibaigia savotišku dygliu (“spygliuočiais” didžiuojasi, pavyzdžiui, Ligurija). Be sidabriškai žalių artišokų, būna žaliai violetiniai arba ir visiškai violetiniai (Toskanos violetinis taip ir vadinamas).
Žinoma, jų skonio subtilumų čia neaptarinėsime. Ypač kad dar nieko nebuvo pasakyta apie antrąjį iš pasiūlytų patiekalų - artišokus žydiškai. Tai senas Romos žydų receptas. Nuvalytas ir daužant tarsi kokia ramunė (beje, šiedu augalai yra giminaičiai) išplotas artišoko žiedas kepamas verdančiame aliejuje. Ištraukus ir nuvarvinus darsyk perliejamas verdančiu aliejumi, kad būtų traškus. Toks jis ir būna… Progai pasitaikius, neatsisakykite. Ypač todėl, kad valgant nereikia jokių gudrybių. Galima graužti kaip sausainį.
Mitybos specialistai labai vertina artišokus. Jie turi labai nedaug kalorijų, užtat gausybę kalcio, fosforo, magnio, geležies ir kitų medžiagų, be kurių mūsų organizmas kenčia bei vysta anksčiau laiko. Artišokuose taip pat gausu tanidų. Jie rekomenduotini sergantiems kepenų ligomis, reguliuoja cholesterino kiekį, juos leidžiama valgyti diabetikams. Sako, kad artišokai kažkokiu būdu netgi gelbsti nuo celiulito, bet sprendžiant iš to, kiek dėmesio kovai su celiulitu skiria prancūzų bei italų žurnalai moterims, tas poveikis minimalus. Ar smalsu? Na gerai, kitą sykį papasakosiu, kaip pasigaminti du patiekalus su artišokais: ryžius ir makaronų padažą.
