Netikėtas pasiūlymas
Andrius pasiūlo susitikti kavinėje. Nustembu, nes įsivaizduoju, kaip gerbėjai (-os) neatitrauks akių nuo mylimos žvaigždės, eis prašyti autografų. Menininkas nekompleksuoja, kai populiarios knygų leidyklos kavinėje jam viešai kaktą pudruoja grimuotoja. Gatvėje Andriaus fotosesija tampa smagiu šou. Kolega Dainius Andrių fotografuoja Gedimino prospekte. Net bjauriu darganotu oru praeivių, nesunkiai atpažinusių populiarų atlikėją, veidus sušildo šviesi šypsena. Mamontovo kūrybą gali mėgti, gali nemėgti, bet jo asmenybės jėgos – nepaneigsi.
„Labai džiaugiuosi. Visų vyrų vardu prašau retsykiais nepamiršti ir mūsų, – pirmiausia nustebino A.Mamontovas, kai pakvietėme jį tapti GALOS viršelio herojumi. Štai taip. – Kartais stoviu prie spaudos kiosko ir bandau išsirinkti žurnalą. Viršeliuose – vien moterys. Viena už kitą gražesnės. Todėl natūralu, kai dėmesį patraukia vienintelis vyriškas viršelis. Tokį žurnalą ir nusiperku griaudamas visas vadybininkų ištirtas teorijas apie perkamumą, kad prekę puošia tik daili moteris. Žinoma, man, normaliam vyrui, patinka gražios moterys, bet ir mes kartais norime dėmesio.“
Nesupranta feminisčių
Mūsų pokalbis pakrypo apie moteris. A.Mamontovas apie tai šneka retai: dažniau yra nuolat lydimas jų dėmesio. Lietuvoje situacija tokia: šalį valdo prezidentė, Seimo pirmininkė, krašto apsaugos ministrė. Moterys geriau išsilavinusios, daugiau uždirba, bet dažnai... vienišos. Ar ta jų galybė nenuginkluoja vyrų?
„O aš tam tikra prasme labiau gerbiu „Olia lia lia“ mergaites, kurios nesislepia, – stebina Andrius. – Jos aiškios kaip atvirukai – neapsimeta. Itin nepatinka bendrauti su moterimis, kurios siela yra „Olia lia“ pupytės, tačiau nori pasirodyti kitokios. Šiais laikais labai sunku atsirinkti, kur prasideda savireklama.“
Andrius prisipažįsta visai nesuprantantis feminisčių. „Aš to nesuprantu. Man atrodo, kad šios moterys patyrė nuoskaudų. Gal jų nemylėjo? Gal neatsiliepė į jų širdies balsą? Gal joms kadaise nepirko Barbių? Kiekviena moteris laiminga jusdama dėmesį. Natūralu, kai mergaitė vaikystėje junta tėvo dėmesį, vėliau – vyro, senatvėje – vaikų ir anūkų... Nei vyrai, nei moterys nėra aukštesni, svarbesni, reikšmingesni. Jie turi savo būdą ir prigimtį.
Ir apskritai žmonės pamiršta seniai patikrintas tiesas. Gamta tai jau seniai įrodė – žiema, pavasaris, vasara, ruduo. Gal todėl tiek žmonių šiandien nelaimingi? Vis dažniau atsisuku į senąją Lietuvos kultūros išmintį. Žiema – apmąstymų metas, pavasaris – laikas naujoms idėjoms, vasara – joms įgyvendinti, rudenį – džiaugtis vaisiais“.
Andrius su broliu Justu išaugo vyriškoje šeimoje. Mama Margarita – vienintelė moteris. „Mano giminėje dominavo vyrai, – pasakoja A.Mamontovas. – Ir senelis, ir tėvas buvo labai stiprios asmenybės. Jie sugebėjo savo gyvenimo moterims suteikti saugumo ir švelnumo jausmą."
Andrius kuklinasi, esą mokykloje su klasės draugu, dabartiniu bendražygiu, „Eurovizijos“ žvaigžde Arnoldu Lukošiumi nebuvo kultiniai roko vaikinai. Tikina, kad mergaitės negriūdavo po kojomis. „Mes buvome keistuoliai, – sako A.Mamontovas. – O aš – drovus berniukas. Negalėjau išsirinkti, kokios mergaitės man labiau patinka: šviesiaplaukės, tamsiaplaukės, aukštos, laibos ar dar kitokios... Man visada įdomi žmogaus energetika. Ar jo akys dega? Tai svarbu kalbant ne tik apie vyrų ir moterų santykius. Pasižiūrėkite, kas laimi „Oskarus“. Nebūtinai gražiausi žmonės. Tai – talentas, energetika, kurios neįmanoma imituoti".
Grupė „Fojė“ karjerą pradėjo dar praėjusiame amžiuje – 1983-iaisiais. Pirmųjų Andriaus gerbėjų tipažas buvo tarsi Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentės. Ilgais tiesiais plaukais ir su eilėraščių tomeliu rankose.
„Mano anų laikų gerbėjos dabar yra solidžios moterys, – sako Andrius, rugpjūtį būsiantis 43-ejų. – Buvo laikas, kai „Foje“ buvo madinga. Nesvarbu, ar tau ta muzika buvo svarbi. Liko tikrieji. Stebiuosi, kai savo koncertuose pamatau garbaus amžiaus žmonių. Jie pašoka, nueina pasėdėti ir vėl grįžta. Kartais pastebiu net į devintą (turbūt) dešimtmetį įžengusių gerbėjų. Būna, net palinguoja, paskui pasėdi, pailsi. Ateina ir naujos kartos mergaičių, auskarais prasidūrusių įvairiausias ertmes.“
Pasaulio gundymai
Viena mano pažįstama netikėtai prisipažino, kad jei jos paauglė dukra taptų „Olia lia“ mergaite, būtų baisiausias košmaras. Andriaus vyresnėlei Viktorijai – jau 15 metų. Didžiausios rizikos amžius.
„Ji visai iš kitos barikadų pusės, – sako Andrius. – Viktorija klauso roko ir nuo mažų dienų žino, ko nori. Vienu metu užsimanė Barbės. Ilgai svarsčiau, ar ją pirkti. Nupirkau. Atsižaidė. Antros Barbės neprašė. Atrado kitokių užsiėmimų. Dėl to labai džiaugiuosi."
Populiarių žurnalų viršeliuose nepamatysi Andriaus nuotraukų su žmona, vaikais. Jis slepia asmeninį gyvenimą. „Tai Ingos apsisprendimas, – teigia vyras. – Gerbiu jos nuomonę. Ji – profesionali finansų specialistė ir dabar yra ne tik šeimos moteris, bet ir puiki mūsų šeimos įmonės talkininkė."
Andrius Mamontovas yra dviejų vaikų tėvas. Juos reikia auklėti. Kokias vertybes perduoda savo vaikams žmogus, kurio dainų tekstai formavo ne vieno jauno žmogaus pasaulėžiūrą?
„15-metė Viktorija nuo mažų dienų labai savarankiška. 11-metis Andrius – taip pat. Nežinau, ką galėčiau duoti savo vaikams. Galbūt tai galėtų būti pavyzdys? Man keista, kaip rūkantys tėvai bando įrodyti, kad rūkyti kenkia. Vaikai mato, ką tu darai. Vaikų auklėjimas pirmiausia yra savęs auklėjimas. Jie žiūri į tave. Sūnus buvo įnikęs į kompiuterinius žaidimus. Kartą, regis, per CNN, kartu žiūrėjome dokumentinį filmą apie berniuką, kuris susirgo priklausomybe nuo kompiuterinių žaidimų. Kai tėvai tai suprato, iš jo atėmė kompiuterį. Vaikas sutriko. Išėjo į mišką, pasiklydo ir mirė. Sūnų tai sukrėtė. Jis tą pačią dieną į dėžę sukrovė visus kompiuterinių žaidimų diskelius, užklijavo ją juostele ir pasižadėjo neatklijuoti iki kažkelintų metų. Dabar jis žaidžia lego. Džiaugiuosi tokiu jo pasirinkimu - tegu lavina fantaziją.“
Andrius filosofiškai žiūri į tai, kad jo vaikai, priešingai nei jo karta, atėjo į gundantį pilną pasirinkimų pasaulį. „Jie natūraliai jame gimė. Vertybių ir pasirinkimo virsmas – greičiau mūsų problema. Mes išaugome laikais, kai parduotuvėje buvo tik kefyro, šlapiankės ir duonos. Kai pirmaisiais laisvės metais nuskridau į Ameriką ir nuėjau į prekybos centrą, apraibo akys. Supratau, man nieko nereikia.“
„Ką galiu duoti vaikams? – samprotauja A.Mamontovas. – Pasaulio pažinimą - kasmet visi keliaujame. Mano karta ilgai gyveno už geležinės užtvaros. Dar daug ko nežinome apie pasaulį. Nemažai Lietuvos žmonių, kurie jau įveikė buvusią geležinę sieną, mato tik du tris gyvenimo pasirinkimus. O jų yra kur kas daugiau – tūkstančiai. Kuo didesnis pažinimo ratas, tuo daugiau galimybių. Mane tėvai nuo mažų dienų vežiojo po buvusią SSRS. Gan anksti aplankiau Ermitažą ir visas tais laikais mums prieinamas vertybes. Noriu, kad mano vaikai pažintų pasaulį, suprastų, koks jis didelis ir įvairus, suvoktų, kad visada gyvenime gali rasti išeitį“.
Apsisprendimas
Sunku patikėti, kad melancholiškojo roko kūrėjas ir atlikėjas A.Mamontovas baigęs mokyklą pasirinko studijas Vilniaus inžinerijos ir statybos institute. Kodėl? „Jaučiau šeimos spaudimą, – prisipažįsta Andrius. – Tėvas, medicinos mokslų daktaras, tikėjo, kad pratęsiu šeimos tradiciją. Polinkis į roką jam visai nepatiko. Buvo tokie laikai – reikėjo baigti solidų aukštąjį mokslą. Laimė, kad po pirmo kurso mane paėmė tarnauti į armiją. Paskui beveik trejus metus studijavau žurnalistiką. Ar jos galima išmokti? Ar galima poetą išmokyti rašyti eiles? Reikia išmokti sau prisipažinti – esi ne savo vietoje. Geriau daryk tai, ką nori daryti. Tuo metu „Foje“ lydėjo sėkmė. Supratau, kad noriu rašyti dainas. Suvokiau, kad studijuodamas tuščiai gaištu laiką ir noriu gyventi čia ir dabar.“
Dabar Andriaus, apkeliavusio daugiau nei pusę pasaulio, širdis yra Honkonge. Ten jis filmavosi ir kuria muziką Mariaus Martinsono filmui „Amaya“. „Jei vaikai norės ir aš turėsiu finansinių galimybių, leisiu juos mokytis į užsienį. O ar pats emigruočiau? Gal kokiems metams į Honkongą. Man ten labai gera. Toks jausmas, kad viską ten pažįstu. Ten ore kažkas tvyro. Gal praėjusiame gyvenime buvau kinė? Čia nurimsta protas, gali sau ramiai susidėlioti mintis. Kai grįžti namo, pamatai, kaip mes save aliname nereikalingais dirgikliais. Daugiamilijoniniame Honkonge ar Šanchajuje žmonės vairuoja ramiai. Jei gatvėje pypteli – tik tam, kad primintų apie save. Niekas nekelia balso. Čia tiesiog nepadoru kitam žmogui užkrauti savo dvasios šiukšles.“
Andriaus kūryboje daug simbolių. Jis retai taria žodį „meilė“. O jos Lietuvoje taip trūksta, nors visi šio jausmo išsiilgę. „Lietuva – mažas kraštas, kur visi bando išsikovoti sau teritoriją. Esame vienkiemių mentaliteto šalis, intravertai. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Taip yra. Bėda ta, kad mes galvojame tik apie save. Todėl vyksta karas keliuose. Todėl man tokia svarbi Gatvės muzikantų šventė. Ji atgaivina bendrumo jausmą, kuria pozityvią aurą.“
Prigimtis ir įvaizdis
Andrius – sunkiai prieinamas vienišius? Kartais užsisvajojęs, auksinį rudenį klaidžioja po Vilniaus senamiestį. Visada pasirašo autografus. Tačiau jo nepamatysi žvaigždžių vakarėliuose. Jis sunkiai leidžiasi į pažintis. „Tai nepriklauso nuo mano statuso. Toks esu, – tvirtina Andrius. – Man nepatinka familiarumas. Visada atsargiai žiūriu į žmones, kurie puola artimai bendrauti. Net jei būtų kalbama apie mano dainas. Man patinka, kai nepažįstamą žmogų pristato draugas ar geras pažįstamas. Lietuvoje trūksta tokios kultūros. Aš nemoku atsiverti iš karto. Man reikia laiko. Gal todėl kai kam atrodau šaltas ir neprieinamas. O kai užsimezga ryšys, galiu sau leisti pradėti krėsti kvailystes. Tai pirmas ženklas, kad pasitikiu žmogumi.“
Švari siela
Jau 16 metų Andrius nevalgo mėsos, žuvies, kiaušinių. Negeria alkoholio, nerūko. „Intuityviai pasirinkau tokį gyvenimo būdą, kuriam simpatizavau nuo vaikystės, – pasakoja A.Mamontovas. – Nenoriu to diktuoti kitiems. Nesmerkiu kitų. Apsispręsti turi pats žmogus. Jei man tai pavyko, nesijaučiu pakylėtas ir geresnis. Jei gali nežudyti – nežudyk. Nenoriu prisidėti prie žudymo verslo. Alkoholis man niekuomet nebuvo įdomu. Sunkiau buvo mesti rūkyti. Sportuoju, nes esu scenos žmogus ir turiu palaikyti gerą formą. Muziką kuriu su gitara rankose, o eiles rašau ne kompiuteryje, o su šratinuku ant lapo. Pirmąsias dainas sukūriau, kai man buvo 16 metų. Tuomet buvo lengviau, nes turėjau 16-ikos gyvenimo metų patirties. Dabar sunkiau, nes per metus nepatiriu tiek ir to, apie ką galėčiau pranešti pasauliui. O kartotis nesinori. Jau dvejus metus nesukūriau nė vienos naujos dainos. Laimė, kad mano gyvenime yra Eimunto Nekrošiaus režisuotas „Hamletas“. Fantastika – netrukus aš jame vaidinsiu jau 200-ąjį kartą. Atsirado kinas – nauja mano kūrybos aistra. O tarp tos veiklos veikia pasąmonė – laukimas. Gal tai ir yra kūrybinės kančios?“
„Man atrodo, žmogus negali turėti daug draugų. Tai būtų keista, – šypsosi vienišiaus įvaizdį susikūręs Andrius. – Mano draugai – mano grupės nariai. Tikrų draugų turiu tris. Geriausia mano draugė yra žmona. Vyriška draugystė kitokia nei moteriška – mes vienas kitam ant peties neverkiame. Dažniau skaudžias problemas tarsi paleidžiame juokais. O moterys gali būti ištikimiausios draugės, tačiau čia visada yra tam tikra riba. Gal kai kam aš atrodau šaltas, neprieinamas, tačiau draugystė turi užaugti. Iš karto pajuntu agresiją, energinį vampyrizmą ir nuo to stengiuosi atsiriboti.“
Vos grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje Andrius prisiekė, kad daugiau niekuomet neužsidės jokios uniformos, netarnaus net ir kilniausius tikslus propaguojančiai organizacijai. Netarnaus. Jis viską pasiekė ir užsidirbo pats. Neskolingas jokiam bankui. Laisvas. Nežinia, kaip gali susiklostyti likimas. O jei rytoj nebeliks „Hamleto“? Jei mūza nusisuks ir nepavyks sukurti naujų dainų? Juk yra šeima, kurią reikia išlaikyti.
„Jei taip galvočiau, nieko negalėčiau sukurti, – aiškina Andrius. – Tuomet reikia eiti kasti griovių ar tiesti kabelių. Aš darau tai, ko negaliu nedaryti. Jei galėčiau to nedaryti – sugalvočiau kokią nors naują veiklą. Jei atsitiktų bėda – juk nesu jau toks kvailas – prasimanyčiau kažką kita. Moku mokesčius, net PVM. Tačiau tik dėl tvarkos, nes tikėtis, kad tau ši valstybė padės, yra savęs apgaudinėjimas. Gali pasitikėti tik savimi.“
Andrius dėkingas likimui už teatrą ir kiną. E.Nekrošiaus pasiūlymas vaidinti Hamletą jam sukėlė šoką. Per premjerą vienas garsus įkaušęs aktorius, kuris taip ir nesulaukė savo aktorinės svajonės – Hamleto vaidmens, garsiai laidė replikas. „O, ką man teko išgyventi užkulisiuose... – prisipažįsta A.Mamontovas. Jo žvilgsnis išduoda, kad ši tema iki šiol sukelia skausmingų išgyvenimų, bet Andrius sugeba išlaikyti (kaip visuomet) dvasinę ramybę. – Pirmieji dveji metai buvo labai sunkūs. Tačiau ilgainiui atsirinkau. Trupėje turiu bičiulių, o su tais, kurie man negeranoriški, vengiu bendrauti.“
Kiek jam reikia? Andrius Mamontovas niekam neskolingas. Gyvena kelių kambarių bute, o sodybą jam atstoja už lango ošiantis miškas. Užsienyje parduotuvėje jis apsiperka tik tuomet, kai sudėvi marškinėlius ar džinsus. Daugiau pinigų reikia muzikos aparatūrai ir savo aistrai – fotografijai. „Niekuomet neišleidžiu daugiau nei uždirbu“, – tvirtina jis.
Beveik tris dešimtis Lietuvos scenoje savo idėjas skleidžiantis Andrius nesensta. Tiesa, pražilo, tačiau jo žydros akys šviečia kaip atkakliai savo tiesa įsitikinusio jaunuolio. Neslepia, kad jau išgyveno vidurio amžiaus krizę. Bet kai juokais paklausiu, kaip ji pasireiškė, kiek sutrinka ir tyliai kaip mažas berniukas ištaria: „Nesakysiu.“ Kas buvo, tas buvo, ir nesinori gręžiotis atgal. „Visuomet sakiau, kad reikia turėti svajonę. Galbūt ją sunku apibrėžti, tačiau eiti į ją yra prasmė. Kažkas svajoja apie naują automobilį. Tai – ne svajonė, tai – noras. Svajonė yra kai kas daugiau. Ji šviečia ir nurodo gyvenimo kryptį“, – sako Andrius.
Straipsnio autorė Daiva Rinkevičiūtė.
Ieškokite žurnalo Gala socialiniame tinkle „Facebook“.
