Atviras moters interviu – straipsnio viršuje.
Aktorės kelio pasirinkimas ir vaidmenys
Pokalbio metu Naglis pasiteiravo, ar moteris kada nors svarstė pasukti kitu profesiniu keliu. Ji neslėpė, kad tokios minties jos gyvenime nė karto nekilo.
„Nebuvo, nes kažkuriame etape supratau, kad man ne taip įdomu išmokti tai, ką galima išmokti iš knygų. Toks jausmas buvo, kad gali bet kada pasiimti knygą ir išmokti. Tas noras kažko individualaus vis tik nulėmė, troškimas, kad tai būtų susiję tik su mano kūnu, balsu, patirtimis... <..> Todėl sėdėti prie knygų, studijuoti, mokytis – ne visai man. Žinau, kad aš galėčiau, bet man tai nėra taip įdomu“, – kalbėjo pašnekovė.
Tęsdama pokalbį apie scenoje įkūnijamus personažus, Valda atskleidė, kokios moterys dažniausiai tampa jos herojėmis.
„Mano herojai dažnai karališkos moterys, valdingos, dominuojančios. Bet yra ir kita pusė – švelnios, moteriškos. Nujaučiu, kad jų manyje yra tikrai ne viena“, – šyptelėjo ji.
Aktorė prisipažino, kad per savo karjerą nėra turėjusi vieno svajonių vaidmens, kurio būtų itin troškusi: „Pačioje kelio pradžioje supratau, kada gana apgaulinga yra norėti vaidmens. O kodėl tu jo nori? Nes tau atrodo, kad tu jį geriau supranti? Kad tai labai panašu į tave? Tai išeina taip, kad kai tą vaidmenį gauni – nėra ką vaidinti, nes lyg esu aš pati. Nėra tos distancijos reikiamos kažkokiam pažinimui, kūrybai, todėl geriausia, ką likimas duoda, nes tada tu turi tą netikėtumo efektą, galimybę tyrinėti, kurti.“
Prakalbo apie mažai žinomą savo veiklą
N. Šulija atviro pokalbio metu aktorės pasiteiravo ir apie jos atostogas. Pasak pašnekovės, laisvalaikiui ji renkasi patogumą ir komfortą, o labiausiai jai patinka vadinamosios darbinės atostogos: „Jeigu atostogos nedarbo, tada tik patogios ir komfortiškos. Nenorėčiau niekada nakvoti gamtoje, palapinės – ne man, kuprinės – ne man. Bet labiausiai mėgstu darbines atostogas, kai išvažiuojame su spektakliu arba į kino festivalį pristatinėti filmo. Tada tu būni ne turistas, o turi galimybę pamatyti tą tikrą realų gyvenimą, susipažinti su žmonėmis, pagyventi kažkokioje šalyje ir plius dar viskas būna apmokėta.“
Kalbėdama apie teatrą, V. Bičkutė tikino, kad vienas svarbiausių jo žavesių – gyvas ir nenuspėjamas ryšys su publika, nuo kurios energijos ir patirties priklauso kiekvienas spektaklis.
„Man labai patinka bendravimas, kai aš scenoje, o šimtai žmonių manęs klauso ir žiūri į mane. Tai irgi yra bendravimas, nes energetiškai tu vis tiek esi visą laiką dialoge su žiūrovais. Publika dažnai net nenutuokia, kaip stipriai jie daro įtaką spektakliui. Tas pats spektaklis, tie patys žodžiai, tie patys žmonės, tas pats išdėstymas, bet vieną vakarą praeina vienaip, o kitą vakarą yra visai kitaip. Būtent todėl, nes ateina kiti žmonės, su savo patirtimi, su savo energija, ir tai yra teatro magijos didžioji sudedamoji dalis. Tai yra toks gyvas procesas ir jis yra veikiamas abipusiai“, – atviravo aktorė.
Tiesa, nuolatinis bendravimas su žmonėmis neretai išvargina, todėl V. Bičkutei būtina skirti laiko pabūti vienai ir atsitraukti nuo kasdienio šurmulio. Vis dėlto aktorė neslėpė, kad šiuo metu jos gyvenime trūksta artimų draugų kompanijos.
„Man būtinai reikia pabūti vienai, nes kitaip aš neatsistatau, kitaip negaliu pailsėti... Ko daugiau šiuo metu norėčiau gyvenime – gerų artimų draugų kompanijos, nes mano geros draugės iš mokyklos laikų yra emigravusios į kitas šalis. <..> Šiuo metu lyg ir trūksta artimų draugų kompanijos. Kita vertus, nėra labai to laiko – darbas ir šeima... Gyveno sesuo čia Vilniuje, tai daug bendravome, bet ji grįžo į tėviškę gyventi su šeima, į gimtuosius Telšius, tad pasijuto, kad atsirado ta erdvė nedidelei draugų kompanijai, tikram tokiam bendravimui“, – nieko neslėpdama sakė ji.
Pokalbio metu moteris atskleidė ir mažai kam žinomą savo veiklą, apie kurią nebuvo girdėjęs net pats laidos vedėjas Naglis: „Aš turiu savo teatrą „Lumos Studiją“... „Lumo“ esperanto kalba reiškia šviesa, nes aš noriu, kad tie spektakliai, kuriuos aš pati inicijuoju, kuriuos aš pati kuriu – neštų tą šviesą, tą harmoniją ateinantiems į mano spektaklius.
Tai yra mane ypač jaudinanti ir įkvepianti užduotis. <..> Studija vadinasi todėl, nes mes norime ne tik teatrą kurti, bet ir kiną, literatūrinius dalykus, todėl studija... Tai kaip kūrybinė erdvė. Pirmam studijos spektakliui tuoj bus 15 m., tiesiog aš niekad niekur apie tai nesakiau, nes noriu, kad darbai kalbėtų patys už save.“
Visą pokalbį klausykite straipsnio viršuje.
